Kelionių BLOG’is

KELIAUTOJAI:

Mindaugas ir Aušra

Pirmą kartą į Tunisą skridom po savo vestuvių, medaus pusmėnesis, taip sakant . Kaip seniai tai buvo( beveik prieš 5 su puse metų)…

Taigi 2002m. rugsėjo 21 dieną išvažiavom iš Kauno į Varšuvą. Kadangi kelionę organizavo Oasis turs, skrydis Tunisan buvo iš Varšuvos. Rusėjo 21-osios naktį pernakvojom motelyje prie Varšuvos ir 22-orosios rytą išskridom į Tunisą. Skrydis, jei gerai pamenu, truko 3,5 val., ir štai mes Tuniso sostinėj Tunise. Iki mūsų viešbučio ‘El Mouradi’ Port El Kantauji’je dar apie porą šimtų kilometrų.

Lamei mūsų gidė buvo jau ilgokai Tunise gyvenanti Eglė Likaitė (superinė gidė, lig šiol geresnio gido neteko sutikt), tai kelionė ne tik, kad neprailgo, bet net ir kažkur prasprūdo tarp įdomių Eglės pasakojimų.

Štai mes ir viešbutyje, viešbutis 4 žvaigžių, nieko įmantraus, jaukus, ne super didelis, aplinka sutvarkyta, kambariai jaukūs, paplūdimys auksinis  ir šalia, ko dar norėt… Likusią dienos dalį žvalgomės po apylinkes (be je iki Suso vos keli km).

Sekantį rytą mūsų laukia ekskursija  El Džemas – Sfaksas – Gabes – Matmata – Duzas. Po ankstyvų pusryčių savo mikroautobusiuku vykstame į El Džemą. Mūsų grupėje tik 7 žmonės įskaitant mus – tai privalumas, tačiau kaip ir kiekvienoje grupėje atsiranda žmogus, kuris ir 10 atstoja (čia tikrai ne gerąja prasme), tai buvo mūsų Almonzė (Alma), viską žino, viską supranta, Maroke autobusu jau buvusi, tad Tunise į kvailiausias situacijas papuolanti. Važiuot, kaip visada klausantis įdomių Eglės pasakojimų neprailgsta, ir štai mes jau El Džeme - romėnų laikų amfiteatre, kuriame vykdavo garsiosios gladiatorių kovos. Sakoma, kad tai antras pagal dydį išlikęs amfiteatras, bet kažkodėl jokio didingo įspūdžio nėra…. matyt, ne to atvažiavom. Toliau keliaujame per Sfaksą ir Gabes į Matmatą, tikrųjų šiaurės Afrikos gyventojų berberų kaimą. Dar jie vadinami trogloditais, nes gyvena žemės urvuose, tokiuose labai savotiškos architektūros būstuose. Be je važiuojant keistą įspūdį  paliko visur šalikelėse stovinčios rožinės mėsinės, kur skerdiena ant kablių sukabinama tiesiog lauke, po stogeliu. Čia pat, šalia, griliukas ir šviežiausias kepsnys ant žarijų, pasiekiamas ranka…Vakarop ant kablių kabalioja tik griaučiai. Vaizdelis pradžioj šiurpinantis, bet kažkaip sugebėjom pamatyt tai be šleikštulio… 

Sfaksas taip vadinama pietų sostinė, o Gabese, galima pajusti didžiosios Afrikos dykumų dvelksmą. Aplankome Jaros turgų, iš kurio atsiveria puiki panorama į Maritimės oazę.

Matmata. “Parodinis – turistinis” berberų būstas (žinoma jie ir gyvena taip, bet tai nėra taip blogai, beveik kiekvienas “urvas” turi elektrą, savo satelitinę anteną ir kitus buitį praskaidrinančius rakandus), balintos sienos išpieštos žydrom žuvim ir Fatimos plaštakom (hamsa) – simboliais sergstinčiais nuo blogio. Senyvos moterys, dažytais chna, oranžiniais plaukais, tradiciniais drabužiais ir “makiažu”… Įspūdinga kalva, ant kurios sveikinimas atvykus į Matmatą, keliomis kalbomis. Berods, kažkur čia buvo filmuotas žvaigždžių karų podų lenktynių epizodas. Dabar filmavimo aikštelėje įsikūręs viešbutis. Besigrožint gražiais vaizdeliais vietinis bando prastumt galimybę nusifotografuot su jo kupranugare ir kupranugariuku. Kaip mums, mieliems draugams, visai nebrangiai. Bet lietuvis nebūt lietuvis – nufotkinom kupranugarius ‘našarom’ per mikriuko langą. Vėliau vykstame simbolinių Sacharos vartų link – prie Duzo oazės. Be je Tunise negalima fotografuoti jokių karinių ar ‘valdžios’ objektų. Pakeliui jų pasitaiko vis daugiau (Libija, Alžyras netoli…). Vistiek pravažiuojant Mindaugas vieną nupleškino. Be je kupranugarių irgi pasitaiko vis daugiau. Po pietų pajudam link Duzo. Miestelio pavadinimas kilęs nuo prancūziško dvylika, dėl kažkada buvusio dvylikto karinio objekto. Iki turistiniam periode, tai buvo tiesiog piečiausia Tuniso oazė, kuri garsėjo savo ketvirtadieniniais kuprių ir arklių turgais ir derliaus festivaliais. Dabar čia mes (ir dar didžiulis skaičius kitų turistų). Bet  kelionė kupranugariais į Sacharos pakraštėlį vistiek buvo į spūdinga. Na mūsų mažai grupei pasisekė ir todėl, kad jojant į dykumą mes buvom vieni… Vėliau vakare pasivaikščiodami su Mindaugu matėm kokios virtinės turistinių karavanų pareina namo. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje dykumoje. Vakarinis kaljano parūkymas, dalis standartinės turistinės programos – bet smagi… Be je po visko grįžę į pajūrį Port El Kantaujije tik ir svaigom apie sausą, šiltą Duzo klimatą ir galimybę ten praleist kone visas atostogas…

Sekantį ankstų rytą, dar kokia valanda iki saulėtekio išvažiuojam link Alžyro sienos, t.y. prie El Džerido druskos ežero. Gražu net mistiška, ar dėl miego trūkumo, ar dėl Alžyro sienos artumo, nugara bėgioja šiurpuliukai. Į abi kelio puses, kiek užmato akys, druskos ežeras, kai kur atviras su vandeniu, kai kur po druskos pluta. Čia perkamos gražiausios dykumos rožės ir stebimi originaliausi miražai. Be je Mindaugas išbandė ir dezinfekcines / gydomąsias šio vandens savybes – žaizdeles ant rankų  gėlė gerokai. Pasitikom saulėtekį, jis buvo įpūdingas, ir patraukėm toliau į Degečo oazės pusę. Arkliukų traukiamomis „karietomis“ apvažiavome Degečo oazę, daug palmių, užliejami drėkinimo plotai, daug augalijos, pradedant prieskoninėm žolėm, bananais, aukštesniais figų (inžiro) ir granatų medžiais ir baigiant datulių palmėm. Vietinis žmogelis už pinigus parodė, kaip basomis kojomis lipama į pačią palmės viršūnę – nė už ką to nedaryčiau… Paskui pasiekėme Atlaso kalnus, kur pamatėme laukines Šebikos ir Tamerzos oazes, krioklius ir didįjį Mido tarpeklį.  Vaizdai pritrenkiantys… kalnų šlaituose stovi akinančiai balti marabu, savotiškos koplytėlės šventiesiems, žemai kanjone žali oazių kilimai, o pakelėse sukabinti nerealių raštų ir spalvų berberiški kilimai… nusikalėm kaip šunys… norėjosi šokt į patį krioklį ir išsimaudyt… Kelionė ima suktis atgalios, grįžtam pro Kairuaną – tunisiečių taip vadinamą ketvirtąjį musulmonišką šventą miestą (pirmi trys : Meka, Medina ir Jeruzalė)… Kairuanas garsėja savo kilimais, neišvengiam ir mes vienos kilimų parduotuvėlės, kolegė iš grupės susidera ir nusiperka kilimą, mes atsigaivinam vėsia karkadė (kinrožių arbata). Pasivaikščiojam apie didžiąją Kairuano mečetę, deja, tuo metu ten kitatikiai nebuvo įleidžiami, ir pilni įspūdžių važiuojam link savo viešbučių prie jūros .

Praleidžiam dienelę ilsėdamiesi Port El Kantaujyje, kaip nebūtų keista, bet ir čia, turistų rojuje, yra įdomių vietų, gatvelių labirintų, prieplaukos prieigų, kur pasivaikščioti ir rasti, kuo nustebti… vakarop tuk- tuku parvažiuojam į viešbutį…

Sekanti diena Suse… tiksliau Suso medinoj, mėgaujantis tradicine oja (tariasi odžia – aštri kiaušinienė su pomidorais ir alyvuogėm), vietiniais kebabais (tik bandelėse) vadinamais ‘šavarmom’ (į jų sudėtį, kaip pagal pavadinimą, įeina viskas: bandelė, mėsa, pomidorai, alyvuogės su kauliukais, bulvės, aštrus padažas harisa ir dar tai, kas po ranka)… Mūsų pamėgtoj kavinukėj, esančioj medinos mansardoje, mėgaujamės nerealiai skaniomis šviežių apelsinų sultim ir kava plikyta apelsinų žiedų vandeniu… žodžiu, gurmanų rojus .

Sekančią dieną važiuojam į Tunisą – Kartaginą – Sidi Bu Saidą. Pirmiausia Bardo muziejus, kuris įsikūręs turkų vietininko Tunise rūmuose, jis garsus viena didžiausių pasaulyje mozaikų kolekcijų, istoriniu finikiečių palikimu ir didžiausia Afrikoje romėnų dievo Jupiterio pėda . Pačiame Tunise buvom trumpai, vos prasiėjom pagrindine alėja, keli įdomesni kadrai ir… važiuojame į garsiąją Kartaginą. Vergilijus „Eneidoje“ pasakoja kaip sudužus laivui čia išsilaipino jaunasis Enėjas, ir jį pakerėjo miestą įkūrusios legendinės Tyro karalienės Elisos grožis. Įpykę romėnai sugriovė šį klestintį ir nekenčiamą miestą, o žemę apibarstė druska – kad kraštas niekada neatgimtų. Šlovingojo miesto griuvėsiai traukia žmones iš viso pasaulio. Pamatėme Antonijaus pirtis (termas), vaikščiojome žeme, kuri mena didįjį karvedį Hanibalą ir imperatorių Adrianą… Įspūdingiausia visame tame buvo visur šniukštinėjanti automatais ginkluota apsauga ir ženklai nefotografuoti kairiau, mat žiūrint nuo termų į jūrą, po kaire puse, toliau ant kalvos (viiiisos kalvos) stūgso prezidento vila, vansi, valstybinės reikšmės objektas, kokius Tunise fotografuoti draudžiama. Ir niekam visai neįdomu, jog ta kalva dar netyrinėta archeologų, o nuorodų į galimus vertingus radinius esama (beveik lietuviškai kažkaip). Buvom iš anksto perspėti nefotografuoti tos kalvos pusėn, idant neprarastume savo fotoaparatų ir juostelių jau pilnų vertingų įspūdžių, bet… kai mus kartu su Mindaugu nufotografuoti pasisiūlė mūsų geroji Almonzė, net neįtarėm , kuo tai gali pasibaigt. Mat ji gero, super gero, norėdama, sumąstė vistik nufotografuoti mums mus ir bent kraštelį prezidentinės vilos. Kai iš jos atgavom savo fotoaparatą, pamatėm link mūsų skubančius apsaugininkus ir sumoję kas prie ko, greit išsiskirstėm ir dingom minioje. “Puikusis” kadras, deja, ne kažko tevertas (tik, kad viena iš nedaugelio mūsų nuotraukų kartu), bet laimei fotoaparatas buvo išsaugotas.

Kelionės pabaigoje Tuniso Monmartras – simpatingasis Sidi Bu Saido miestelis ant jūros kranto. Baltos ir mėlynos spalvos nameliai, tradicinės įvairiaspalvės durys, puikūs panoraminiai vaizdai. Labai jaukios vietinės kavinukės. Jauku net prisiminus. Vakarienė mūsų viešbutyje. Be je čia vakarais scenoje lauke animatoriai vesdavo įvairius vakarus, o pabaigai būtinai būdavo sušokami keli šokiai pagal vaikiškas daineles (kaip “if you happy on vocation – clap your hands” ir “che cosita est?”), kurios taip nusėdo atmintin, kad net ir grįžus namo neretai iš niekur nieko imdavau jas niūniuoti… Tad vakarais sedėdavom viešbučio terasoje rūkydami kaljaną ir gerdami Seltijos alų (neįpatingai skanus, bet… ir net 7 Lt bokalas). Be je tik atvažiavus, išgirdom iš Eglės info, kad alkoholio niekur kitur apart viešbutį ir spec. parduotuves “magazine generale” nagausim, tad labai nustebom ir apsidžiaugėm pakelės parduotuvėlėj prie viešbučio pamatę Heineken alaus skardinėmis. Išsyk ėmėn ir nusipirkom sixpack’ą . Džiaugsmingai grįžę viešbutin, išėjom terason paragaut laimikio – ir, o siaube, alus šiltas ir … NEALKOHOLINIS… Dabar tvirtai žinom, kad alkoholis Tunise: viešbučiuose arba “magazine generale”…

Na ir paskutinė mūsų ekskursija – savarankiškai traukinuku į Monastirą. Pats keliavimo būdas paprastas ir priimtinas, bilietai be laiko (kas mums buvo labai paranku), kiek nejauku buvo tokiam siauram, lekiančiam posūkiais traukinėlyje, bet greit pripratom…

Monastiro pavadinimas kilęs nuo žodžio vienuolynas, dėl impozantiško, vieno iš nedaugelio išlikusių apie IXa. statyto Ribato (vienuolyno-tvirtovės). Nuo ribato sienų atsiveria gražūs vaizdai į jūrą, arabiškas kapines, Monastire gimusio, pirmojo šalies prezidento Habibo Burgibos mazoliejų ir mečetę.

  

Habibo Burgibos mazoliejuje

Monastiro pakrantėje

Be je jo garbei Monastire pavadintos alėjos, aikštės, oro uostas ir t.t. Mauzoliejus ir jo prieigos tikrai gražūs, bet mus traukia tikras Monastiro gyvenimas, tad pasileidžiam klajot painiomis miestelio gatvelėmis. Vakarienei, be jokių problemų, grįžtam į viešbutį…

Likusi medaus pusmėnesio dalis praslenka Port El Kantaujyje ir Suse, retsykiais pasvajojant apie mamos cepelinus… Kiek lietuvio šavarmom nepenėk – vistiek į cepelinus žiūri (tautosaka).

Paskutinis arabiško pasaulio pokštas mūsų kelionėje buvo tas, kad išskrendant lėktuvas vėlavo porą valandų, laimei apskritai mus įlaipino. Tunisas – Varšuva, lyg ir viskas tvarkoj. Lėktuvui kylant išgirstam, kad mūsų skrydis truks gerokai ilgiau, nei skrendant į priekį, bet nusiraminam, nes nieko nepakeisim… tik vis dar nežinom to priežasčių… ir štai perskridus viduržemio jūrą, pasimato Italijos žemės ir ugnikalnis Etna, kuris labai įtartinai ima artėt. Pasirodo mes čia turėsim nutūpt paimt dar kažkiek keleivių, apie ką niekas nieko anksčiau neinformavo… Sėdim laukiam, užpakaliai nutirpę, norisi rūkyt, deja, iš lėktuvo išeit negalima. Mindaugas parašo žinutę savo tėvams (jie mus turėjo parsivežt iš Varšuvos):”viskas gerai, būsim tada ir tada, per langą matom Etną” . Po tokios žinutės Mindaugo tėtis lengvai pamišo. Nusileidom Varšuvoj gerom trim valandom vėliau…

Kelionė buvo smagi