Kelionių BLOG’is

Na štai, bandysim bendromis jėgomis su Mindaugu prisimint mūsų 2003 11 01 – 11 12 kelionę į Egiptą:

KELIAUTOJAI:

Mindaugas, Aušra, Kajetonas ir Gražina.

Kadangi turiu, ko ne, fenomenalų gebėjimą prieš keliones apsirgti, tai Egiptan skridau gerokai krečiama šalčio ir karščiuodama… O kadangi kaip taisyklė, bėda po vieną nevaikšto, teko Vilniaus oro uoste kęst šaltkrėtį gerokai ilgiau nei buvo numatyta – keliom valandom vėlavo lėktuvas… Taigi aš su savo negalavimu pridėjau visiems vargo… O dar įvertinus bendrą pakeleivių nepasitenkinimą, dėl vėluojančio lėktuvo ir nakvynės viešbutyje (kurios praktiškai nebus) apmokestinimo – lėktuvui pakilus į orą, atsidusom lengviau… kai kas jau, žinoma, spėjo ir oro uoste “atsidusti”, kai kas ir gerokai “padusint” – lietuviškai…

Apie 6 ryto mes jau viešbutyje ROMA Hurgadoje. Viešbutukas kuklus, bet jaukus, juoba, kad čia būsime vos kelias dienas, nes mūsų laukia KRUIZO NUOTYKIAI… Tik prieš tai man reikia pasveikt, taigi savo pirmą dieną Hurgadoje pramiegu… Mindaugas su tėvais pažindinasi su Hurgada… Miestukas nedidelis purvinokas iš pirmo žvilgsnio net atstumiantis, bet tas arabiškų kraštų atsainumas priverčia atsipalaiduoti ir mėgautis net ir apšiurusių, arabiškais motyvais margintu audiniu uždangstytų, niekad nesibaigiančių statybų vaizdais, ar skurdžiu atrakcijonų parku įkištu kažkur tarpuvartėn. Margais įvairiaspalviais 3-4 aukštų pastatais, kurių pirmuose aukštuose vitrinos nustatytos begale kaljanų, tarsi žvakių ir kitokių niekučių… perkystaliai, apkrauti vaisiais : šviežiais ir nelabai, saldumynų prekeivių prekyvietės ir vežimėliai, kai kur mėsinės su čia pat , lauke, iškabinta skerdiena, kavinukės: kai kurios nusėstos turistų, kai kurios vietinių, kai kur mišrūs medžioklės plotai – mėgsta vietiniai vyrukai “asistuot” europietėms. (Be je įpusėjęs Ramadanas tam įtakos neturi…  Teko savo kailiu pajust arabiškų akių “karštumą” , kai temperamentingasis prekeivis, mums užsukus jo parduotuvėlėn, taip užsimiršęs užsiflirtavo , kad net užsirūkė - na, kad jau taip, ar taip, Ramadano rimtis sugadinta. Miestas papuoštas veidrodinėmis – plastikinėmis mozaikomis ir veidrodiniais kupranugariais, gatvėse kai kur stovi 70-ųjų stiliuko interneto kabinos – kaip razinka ant to viso margo pyrago… HURGADA…

Trečiąją dieną keliamės labai anksti, sėdam į autobusus, rykiuojamės į organizuotą koloną, saugojamą vietinės, net ginkluotos, apsaugos ir pajudam į pietus, Luksoro link.

 Foto objektyvan nusėda keletas sultingo vietinio kalorito vaizdelių, keletas pakelės sukarintų turistų apsaugos postų vaizdelių, beje buvome stabdomi ir tikrinami gan dažnai… Papusryčiaujame pakeleivingoje kavinukėje apniktoje gausybės kačių ir turistų. Po pusryčių pajudame Nilo link ir objektyvus užlieja vaiski Nilo žaluma, molinės drėbtos trobelės, palmių sodai ir laukai… Atvykstame į Luksorą ir pirmiausia aplankome Karnako ir Luksoro šventyklas. Įspūdis galingas, o papirusais dekoruotų kolonų pavėsyje tikrai gali pajust tų senųjų laikų dvelksmą… (apie pačias šventyklas daugiau nerašysiu, nesu gidė verčiau pasyskaitykite kur sudėtos nuorodos.) Iš kart po ekskursijos Karnako ir Luksoro šventyklose sėdam į laivelį ir keliamės į vakarinį Nilo krantą, mūsų laukia Karalių slėnis, pakeliuj į Chačepsut šventyklą alebastro dirbtuvėlė ir Memnono kolosai. Vėlgi, daugiau istorinės info rasite čia, o aš pabandysiu tik perteikti asmeninius įspūdžius. Pasiekus vakarinį Nilo krantą, bent man, nejuokais ima šiurpti oda ir neapleidžia jausmas, jog esi stebimas. Nejauku, bet tenka su tuo apsiprasti. Kadangi Karalių slėnį pasiekėme jau įdienojus, tai ši ekskursijos dalis buvo, ko ne, sunkiausia… Sunkus pakilimas į pagrindinį slėnį ir dar sunkesni nusileidimai į kapų kriptas – deguonies ten retsykiais tiek pristigdavo, kad nerdavom viršun it iš vandens. Be je dar šiek tiek keistai pasijunti visur aplink matydamas ginkluotą iki ausų turistų “policiją”… Toliau keliaujame autobusiuku link Hačepsutės šventyklos, pakeliui sustodami alebastro “dirbtuvėj – parduotuvėj”. Kelionę tęsiam įsigiję keletą alebastrinių bastet dievybių - kačių pavidale… Ir štai prieš mūsų akis atsiveria nepakartojamas Karalienės  Hačepsutės šventyklos vaizdas. Asmeniškai man, tai buvo pati gražiausia aplankyta Egipto šventykla… Vakarinei saulei besileidžiant link horizonto, nuo šventyklos terasų atsiveria tikrai užburiantis vaizdas su žalia Nilo juosta tolumoje, o jei dar įsivaizduoti kadais čia žaliavusią karalienės įsakymu užsodintą medžių alėją… Toliau mūsų kelionė tęsiasi link Memnono kolosų ir saulei visai slepiantis už horizonto, jie atrodo dar mistiškiau, sakytum, šiek tiek labiau nurimus ir suklusus galėtum išgirst jų vaitojimą… Grįžtam į Luksorą ir pagaliau prisiregistravę savo viešbutyje – laive (”Nile bridge”) pavakarieniaujam. Po vakarienės pasivažinėjimas arkliais kinkytomis bričkelėmis po naktinį Luksorą ir rytietišką Luksoro turgų. Nerealus reginys. Čia pat, po ta pačia nakties skraiste amžius menanti Luksoro – Karnako sfinksų alėja ir paprastų žmogų buitis: kai kurie sfinksai nuo vaikų žaidimų ir laipiojimo jau it nupoliruoti… kai kurių apskritai mažai kas belikę… Tačiau vietiniams tai absoliučiai nekelia nuostabos ar kokių kitų neįprastų emocijų – juk jie šalia sfinksų gimsta, auga… savo vaikus augina - Egiptietiškas variantas “Gyvenimo po klevu”. Per turgelį lekiam tokiu greičiu, kad kai kuriais momentais pagauni save spygaujant (galbūt toks lėkimas, dėl to, kad aplink vyksta vakarinės Ramadano vaišės… visur… kavinukėse, ant stalų, prekyviečių, čia pat ant gatvelės grindinio…). “Aplėkę” turgų stabtelnam vienoje kavinukėje patraukt kaljano ir atsigert vėsios karkadė (tai raudonos spalvos gėrimas iš ibiskuso lapų, pasižymintis maloniu rugštoku skoniu. Patiekiamas atšaldytas arba karštas)… Puiki pabaiga sunkiai, bet kupinai įspūdžių dienai…

Ketvirtosios dienos ryte išplaukiame į Esną. Diena poilsio ir tinginiavimo, po vakarykštės įtemptos dienos, – gėris… Plaukiant norisi ištisai fotografuoti neįtikėtinai įdomius besikeičiančius vaizdus: tai drėkinimo kanalais “subanguotos” ganyklos, tai vėl smiltainio uolos ir dykumos peizažas, “moliniai” nemeliai, miesteliai, ar vešlūs palmių sažalynai. Prieš pasiekiant Esnos šliuzus mūsų laivas stabtelna rykiuodamasis į laukiančių kitų laivų eilę, ir kaip tik tuo metu vandenyje ir ant denio užverda įdomus veiksmas – vandens turgus: kur prekeiviai iš savo valtelių mėto “prekes – ryšuliukus” ant denio, kad norintieji galėtų apžiūrėti. Pirmieji “pavyzdžiai” mus užgriuvo netikėtai, tad kolegos keliautojai kiek pyktelėję ir nepasigilinę situacijon, tiesiog, švystelėjo juos nuo laivo žemyn. Tačiau prekių lietus tuo nesibaigė, teko pasidomėti siūlomu gėriu, tada derybos su dar daugiau pasimėtymų ir finale suderėjus, pinigai metami į vandenį… pripūstuose celofaniniuose maišeliuose. Visas veiksmas truko gal 15-20 minučių, bet įspūdį ir keletą superinių kadrų kameroje paliko ilgam . Perplaukiame Esnos šliuzus. Įdomus procesas… bent man, lig šiol, buvo nematytas.  Atplaukiam į Edfu. Poilsis ir laisvas laikas laive. Jei gerai pamenu, tai šį vakarą ilgai sėdėjom denyje gurkšnodami lietuvišką Starką su Cola. Užmezgėm kontaktą su labai šiltu ir besišypsančiu laivo baro padavėju. Išklausėm jo story apie nesėkmingą mėginimą važiuoti pagyventi į Vokietiją, paskui čia pamylėtą europietę. Išklausėm jo nuomonę apie apskritai pamišusį, skubantį ir stresuotą vakariečių gyvenimo būdą – žinoma palyginus jį su čianykščiu – skirtumai akį bado…

Penktą dieną, po pusryčių, sėdam į arkliais kinkytas bričkeles ir važiuojam link Edfu dievo Horus šventyklos.  Pietūs laive, o po pietų gražūs Nilo pakrančių vaizdai pakeliui į Kom Ombo. Prasilenkiame su keliomis feliukomis (nedideliais, senaisiai, Egiptietiškais buriniais laiveliais, gal net labiau buriniais plausteliais)  plukdančiomis turistus – smagu būtų čia šitaip, savarankiškai/savakojiškai, pakeliauti…Vakare atplaukiam į Kom Ombo.  Iš tolo matosi ant kalvos stovinti dviejų dievų, Sobeko ir Horo, šventykla, pačioje apsupta rytietiško turgaus.  Turiu pripažinti, kad vėlų vakarą klaidžioti po dievo krokodilo šventyklą tarp mumifikuotų tikrų krokodilų potyris nervus pakutenantis. Pasigrožėję atsiveriančiais peizažais ir apačioje plytinčio margaspalvio turgaus panorama grįžtame į laivą… Tai paskutinė naktis laive…

Šešta diena. Pusryčiai laive, išsiregistruojame iš laivo ir autobusu važiuojam į apžvalginę ekskursiją po Asuaną. Pirmiausia vykstam prie nebaigtojo obelisko Faraonei Hačepsutei, po to link  Asuano užtvankos, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Nilą ir Nasero ežerą, ir memorialą tarybų tautoms, visoms penkiolikai, nes užtvanką statė sovietai… Nusileidžiame autobusu link Nasero ežero ir persėdam į laivelius, kuriais plauksime į Izidės šventyklą. Viso šiuo metu yra trys šventyklos išgelbėtos nuo Nilo vandenų ir perkeltos į aukštesnes pakrantės vietas (joms iškilo grėsmė, kai buvo pastatyta Asuano užtvanka). Mes aplankome vieną iš jų, esančią Adžilkijos saloje, čia perkelta šventykla Izidei anksčiau stovėjusi Filė (Philae) saloje. Labai jauki, šviesi ir rami vieta, kažkuo išsiskirianti iš kitų faraonų didybės monumentų… gal tuo, kad skirta Izidei ir pilna švelnaus moteriškumo, o gal savo Ptolemėjų dvasios priestatais su graikišku “prieskoniu”… Pasivaikščiojus po šventyklą buvo labai gera atsigaivint šviežiai spaustomis vaisių sultimis (kai kurių iš jų net nepamenu pavadinimų, bet tikrai buvo skanu)… Po atokvėpio valandėlės grįžtame į prieplauką, pašmyrinėjam po čia pat įsikūrusį suvenyrų turgelį ir važiuojame autobusu į kvepalų “institutą” (mandrai čia juos vadina, nors tai viso labo dar viena kvepalų dirbtuvėlė- parduotuvėlė). Kažkuo užkliuvau prekeiviui, tad žūt būt prisispyrė ant manęs pademonstruoti, kur ir kaip reikia kvepintis – juokinga, bet tuo pat metu gan nemalonu, ypač, kai ore sklando nevisai švankūs juokeliai, o tas oras dar ramadanu persismelkęs. Žinoma, po viešo pakvepinimo, “isterijai” pasidaviau ir nusipirkau, net du, buteliukus kvepalų: Hugo Boss prototipą (čia aš tuo metu mėgau jais kvepintis) ir taip erotizuotai pristatytą afrodiziakų afrodiziaką – Dykumos Rožę (vis dar čėdiju juodai dienai). Po “kvapnaus smagenų praplovimo” pietūs, o po piet vėl į laivelius ir plaukiam į Nubių kaimelį. Pakeliui daug gražių vaizdų ir foto kadrų, o dar šalimais priplaukia miniatiūrinėse valtelėse,  su medinėm lentelėm vietoj irklų, besiirstantys ir dainom uždarbiaujantys berniukai. Vaizdas žinoma už dainas gražesnis, bet smagu išgirst, kaip jie stengiasi visomis kalbomis padainuoti (lietuviškas bandymas buvo gan komiškas – nekažkas lietuviško ir girdėjosi)… Dainorėliams atlyginama už pastangas ir anys savo mini laivais pasileidžia link kitų “linksmybių ištroškusių” turistų… Priplaukiam tikslą – Nubių kaimelį – mus pasitinka krūva margaspalvių vaikų, apsirėdžiusių ir nacionaliniais drabužiais, ir gana žinomom “inamarkom”… Pasitinka šiltai ir netgi lipšniai – uždarbiauja. Su vienu vos pavyksta atsisveikint, o jau taip stipriai rankon buvo įsikibęs. Kaimelis gražus, iš molio drėbti namukai išmarginti įvairiais ornamentais, ryškiom spalvom… Užeinam į vienus namus: jauku, visur ištiesti kilimai (kokius ir mūsų močiutės kaimuose iš audinių skiautelių ausdavo), lubos peršviečiamos (juk gausių kritulių tikėtis neverta). Tuojau pat gaunam karkadė ir  užkurtą kaljaną… Pasifotografuojam, apžiūrim šeimininko pasiūlytus juodmedžio suvenyrus (žinoma neatsilaikę kelis nusiperkam – bet derėtis tenka kaip ir su arabu) ir patraukiam vietinės mokyklos link. Čia išklausom pamokėlę apie arabiškus rašmenis (nors neretas Nubis šalia arabų kalbos dar naudoja ir savąją kalbą), pasižvalgom po mokyklos teritoriją ir keliaujam atgal… Laukia nelengva, visos nakties, kelionė traukiniu į Kairą. Sunku buvo užmigt šią naktį, ilgokai su Mindaugu ir mūsų vietiniu gidu sėdėjom vagone restorane… Geležinkelis siaurokas, posūkiuotas, greitis didelis – tenka ilgokai save ramint ir nuteikinėt, kad viskas bus gerai…

Rytą mes jau Kaire ir tiesiu taikymu į Gizą. Apžiūrim garsiasias piramides. Mums kažkaip nuskyla atvykti čia pirmiesiems, kol nėra kitų turistų ir prekeivių erzelio… DIDINGA… net kažkiek šiurpu… Po to šiurpu pasidaro nuo įkyraus vietinio siūlymų, tai nusifotografuot su juo fone, tai su jo kupranugariu pajot, o finale susigundžiusieji dar turi primokėt už tai, kad anas juos nuo to kupriaus nukeltų. Grįžtam nuo piramidžių, o auto aikštelėje jau veiksmas vyksta pilnu tempu, tsakant, nekropolis – metropolis : paslaugos ir prekės siūlomos kas žingsnis, o kiekvienas jūsų žingsnis nuo prekės, traktuojamas, kaip derybų dalis mušant kainą(net jei prekė jūsų ir suvisai nedomina). Pavažiuojam iki sfinkso… gražu… didinga… bet mus vistiek labiau vilioja pamatyt tai, kas už įvairių užvertų durelių, kaip tik ten, kur stovi automatais ginkluota apsauga…

Atsisveikinam su Giza jau įdienojus ir turizmo verslui gerokai prasklaidžius pasaulio stebuklo kerus… Grįžtame į smoge skendintį Kairą. Pietūs restorane-laive “Pelikanas” ant Nilo upės, o prie įėjimo į jį dar galima pasigrožėti ir gražiais, saikingai įmitusiais, rausvais pelikanais… Po pietų “prasibėgimas” po beveik beribį Kairo nacionalinį muziejų: ten tiek visko daug, kad sunkiausia sukalkuliuoti, kiek gi realiai prireiktų laiko norint bent akimis permest kožną eksponatą. Mes, deja, tiek laiko neturime… Gal ir dėl to Mindaugas visgi kai ką, piktybiškai, nutaisęs naivią veido miną, fotografavo, ir su blicu, kas ten, neva, labai sekama ir ganėtinai draudžiama. Apibėgę muziejų patraukiam link Salah Ed Dinos Citadelės ir Mohamedo Ali mečetės. Kairo panorama, atsiverianti nuo citadelės sienų yra tiesiog pribloškianti: čia pat smogo kamuoliuose, karščiu alsuoja betoniniai daugiaaukščiai naujadarai, dangų remia garsių mečečių bokštai, gatvelėmis burzgia milijonai autotransporto priemonių, skleidžiančių tiek pat įvairių garsų, šalia apačioje molinių namelių rajonėlis, stovintis ant tikrų kapinių, ir vaikai besikarstantys ant apgriuvusių antkapių, čia pat mažuose žalumos ploteliuose ganosi gyvuliai… laikas ir erdvė tarsi sumišus ir ištampyta, o tolumoje, tarsi, amžinybės vartai, dunkso Piramidžių siluetai… Sunku nupasakot jausmą, kuris apima matant tą laikmečių vientisumą… Deja, apie Mohamedo Ali mečetę ne ką tegaliu papasakot, nes į jos vidų nėjau… (mano vidinė nuostata nelabai suderinama su ekskursijomis į maldos namus – man tai pernelyg intymu). Tikiuosi čia Mindaugas įterps savo pasakojimo dalį…

Dar šiek tiek laiko autobusu po Kairą (deja, visur tik autobusu, tad matant gerus kadrus per autobuso langą, norėjosi braukt ašarą) ir paskutinis sustojimas iki grįžimo į Hurgadą – Kairo papirusų institutas (dar vienas mandras užvadinimas dirbtuvėms ir parduotuvei). Mums gan primityviai buvo pademonstruotas papiruso gamybos procesas, o po to … derybos, pirkimai, pardavimai… Visgi vieną nediduką piešinį su deive Nut įsigijom ir mes, bet nepatikėsit kokių grožių ten buvo galima rasti: net šventą Jurgį ir Mariją su Jėzum… ant papiruso…

Vėlokai vakare sugrįžtam į Hurgadą… Kruizas Nilu baigėsi… bet atostogos Egipte dar ne…

Dienelę pailsėję nusprendžiam plaukti panardyti… Kaip mums sakė, paviršinis nardymas smagus ir visiškai nepavojingas užsiėmimas… Jei tikrai taip būtų… Taigi Rytą susirenkam prieplaukoj, sėdam į Jachtą ir plaukiam į vieną iš Raudonosios jūros salų, tinkamą paviršiniam nardymui (snorkeling’ui). Vaizdelis už borto prilygsta tik tam, kurį rodo tokiuose tv serialuose kaip  ”atogražų karštis” – na, jei kas pament tokį, jei ne, bandysiu nupasakot, ką mes ten visgi pamatėm: mėlyna mėlyna (akvamarininė) jūra, baltas diiiidžiulis besibaigiantis sulig horizontu paplūdimys, apstatytas palmių lapų skėtukais, net nubalusiais nuo intensyvių saulės spindulių, kai kur po tokiomis pat palmių lapų pastogėmis bariukai su gaiviais gėrimais ir t.t. . Man jau vien pamačius tokį paplūdymį užėmė kvapą, o čia dar sako, kad po vandeniu dar gražiau… Pirmiausia bandom prisijaukint plaukmenus, vazdelius, akvalangus – niekada nesu to dariusi – sudėtingoka, bet smagu… Tada atbulomis į jūrą… ir staiga, čia pat, šalia savęs, po savim, pamatai visai kitą pasaulį… Blizgantį ir mirguliuojantį įvairiausiomis spalvomis… Kartais net užsimiršti, kad jis po vandeniu, bet geras gurkšnis “narzano” (iš tiesų labi labai sūraus jūros vandeniuko) grąžina paviršiun mikliai. Buvo ir man taip kelis syk, kai rodės imsiu ir ranka paglostysiu šalia esančią žuvį. Be je tas povandeninis pasaulis tiek įtraukė, kad net pamiršau laiks nuo laiko pastebėt atstumą iki kranto (beje esu nekokia plaukikė), ir kai galų gale pasijutus šiek tiek pailsusi, atsisukau atgal nejuokais išsigandau ar atgal tiek parplauksiu. Juolab, kad teko nusiimti akvalangą ir vamzdelį, tai su “ekvipmentu” rankose buvo kur kas sunkiau parplaukt. O dar tai, kad be akvalango nesuvoki gylio ir to, kas dedasi po tavim… bet, panikai praėjus, parsikapsčiau, nemaloniausia buvo peršulys gerklėj nuo tų keleto sūraus vandens gurgšnių… Po to mačiau ir dar keletą pargrįžtančių visai nusikalusių, su “įranga” rankose – bent ramiau, kad ne mane vieną taip įtraukė ir užliūliavo vandenai… Maloni buvo ir poros valandų reabilitacija paplūdymy, deginantis ir renkant kriaukleles, koraliukus ir akmenėlius (be je, nepaisant gidų įspėjimų, kad iš Egipto negalima vežtis net menkiausių koralų, visgi savo surintuosius “lobiukus” parsivežiau be problemų)… Po saulės vonių susirenkam visi į jachtą, papietaujam jūroje ir plaukiam į kitą vietą panardyt tiesiai nuo denio… Deja, tuo metu bangos ima šiauštis, kyla vis smarkesnis vėjas, tad drąsiųjų nardytojų lieka vis mažiau, nes leidžiantis vandenin bangos bais traukia po jachta… Iš mūsų ketveriukės išdrįso tik vyrija. Vyrukams nardant vietinė chna piešinių meistrė padabino mano riešą visai gražia “apyranke”, bet ir tai kylančio nerimo neišsklaidė. Neilgtrukus nardymas nutraukiamas ir mes per tikrai nemažas, pasišiaušusias bangas, skubam krantan… užsūpavo gerokai). Vėliau sužinom, kad ši audra, pagal vietinius mastelius, ne tokia jau ir nedidelė buvo… Be je veiksmą laive, kaip ir vėliau ekskursijoje beduinų kaimelyje, filmavo vietinis operatorius, su diiidele kamera, na ir žinoma pardavinėjo “filmo” kopijas, susigundėm, neminėsiu perrašymo kokybės lygio , bet kad ir perrašyt nebais buvo ką… Gaila , pinigai ir dalis vizualizuotų prisiminimų į balą, bet išmokta pamoka, deja, pamokos moralą “išvydom” tik grįžę LT… O dar viena “pamoką”, apie patį nardymą, suvokėm po nardymo, nusipirkę bukletą apie Egipto rifuose gyvenančias žuvis - pasirodo, benardydami matėm ir tokių, su kuriom verčiau nesusitikti ir tokių, kurių nevalia liesti, gerai kai viskas baigiasi gerai… Keista tik, kad iš Novaturo gido nesulaukėm jokio instruktažo apie tai… Taip praleidome dar vieną dieną Egipte…

Ir paskutinė mūsų ekskursinė išvyka džipais į dykumoje (apie 40 km nuo Hurgados) esantį beduinų kaimelį. Pirmiausia važiuojam plentu, bet neilgtrukus pasileidžiam dykuma… gana smagus ir greitas pasivažinėjimas smėlio kopomis… Pirmas sustojimas – vieta, kur, neva, dažniausiai matomi miražai. O realiai tai tik didelė nekalnuota plynė dykumoje vidurdienio kaitroje, kuomet virpa nuo grunto paviršiaus garuojanti drėgmė ir retsykiais galima išvysti vaizdą, matomą vasarą plente, kai tolumoje matosi žydra atsispindinčio dangaus juosta. Kažkodėl įsivaizdavau, kad tai kažkas įspūdingesnio… Sekantis stabtelėjimas prie “baltos” kopos – gražu, bet Parnidžio ar senųjų Naglių kopoms tai neprilygsta… Dar šiek tiek pasivaikom vėją kopose ir mūsų džipai įsuka į aikštelę. Štai jis, modernizuotas beduinų kaimelis / miestelis turistams: didelė aikštė gausesnėms turistų grupėms priimti, pastatai mūryti iš akmenų arba plytų, kai kur pristatytos pašiūrės iš bambuko karčių. Bet čia pat stovi konteineris su atvėsinta Coco cola, Fanta ir Spite’u, o kitame pastato gale rykiuojasi galybė dėžių su jau turistų ištuštintais buteliukais. Tačiau net ir suvokiant jog tai beveik nieko bendro neturi su beduinų kaimu ir jų gyvenimo būdu (juk tai tiesiog “beduinų” verslo centras) stebėti tai, kas vyksta, įdomu. Čia bėgioja ryškiais margais drabužiais pasidabinę garbanės mergaičiukės, be je berniukai su melsvom galabėjom ne ką nuo jų tesiskiria . Skirtumai pabrėžiami vyresniame amžiuje: moterys dėvi juodas suknias ir juodas čiadras dengiančias galvas, plaukus, veidus, paliekant plyšelį akims. Tuo tarpu vyrai “išsipuošę” baltomis galabėjomis ir spalvingais arba baltais turbanais… Pašmyrinėjam aplink, pafotografuojam, tada užsodina mus ant kuprių ir nuveda keliolika metrų “pajodinėti” - po kelionės Tunisan toks “pasijodinėjimas” atrodo labai juokingas. Vienintelis smalsumą žadinantis momentas – juodai vilkinčios moterys vedančios mūsų kuprius. Fotokameros lieka pasotintos keliais gurmaniškais kadrais. Po pajodinėjimo susėdam visi bambukais dengtoje pašiūrėje, mus pavaišina karkadė ir padengia tradicinių ir adaptuotų patiekalų pietų stalą. Na o po pietų “paskaita – turgelis”; beduinai prekiauja vaistažolėmis, mineralais, tradiciniais suvenyrais. Taip atslenka vakaras ir mes išsiruošiame prie šulinio dykumoje, kur palydėsim saulę. Juokingai nuskambėjo pasakymas, jog šulinys pastatytas būtent šioje vietoje, dėl to, kad statistiškai čia lyja dažniausiai (paskutinį kartą 1997 metais). Pasilipame ant kalvos, kur stovi ir graži didelė mūrinė balandinė, ir laukiam saulės laidos…

Kalnuotose vietovėse saulėlydžiai kitokie… ne tokie ramūs (čia man susidarė toks įspūdis)… Saulei nusileidus beduinai skuba pamaldoms į vietinę mečetę. Sužavėji ji mus savo baltu minaretu suręstu iš tuščių statinių. Visiškai sutemus, deglų šviesoje, berberų šokiai, muzika, dainos, šėlsmas…  Oi, būčiau visai pamiršus apie pilnaties “įdegį” dykumoje – pakeliui į viešbutį stabtelėjom dykumoje pamedituot bežiūrint į mėnulio pilnatį… Bėda tik ta, kad ten, kur sustojom pilnaties nebesimatė, nors važiuojant visur švietė jos gigantiškas blynas. Visi sugulė tyloje ant smėlio, o mes  su Mindaugu, nusivylę bemėnulizmu, sumąstėm užkopt ant kalvos užstojančios mėnesį. Užlipt, palyginus, buvo paprasta, nors ir avėjom atviras basutes ant nuogų kojų, o vat nusileist pasidarė baisoka, pagalvojus apie tarp akmenų galinčius tykoti gyvius, skorpionus, gyvates ir pan. Tad pasidžiaugę mėniulio spinduliais žemyn skuodėm kaip nutvilkyti, degdami iš gėdos dėl keliamo medituojantiems triukšmo, bet genami stipresnės už gėdą baimės. Štai taip smagiai atsisveikinom su atostogom ir Egiptu…

Deja, ne taip smagiai atsisveikinom su mus lydėjusias nekompetetingais Novaturo gidais, bet nesiplėsiu apie tai, idant nesusigadinti sau ir skaitantiems nuotaikos. Gal tik norėtųsi palinkėti vienatiniam rinkos lyderiui daugiau investuoti ne tik į savo pardavimų personalą ir labiau tikrinti savo gidų žinias ir profesinius įgudžius.

p.s. ateityje, nuskanavus nuotraukas, tikiuosi pasakojimą iliustruot vaizdais.