Kelionių BLOG’is

Tai kelionė, kurią man bus turbūt sudėtingiausia aprašyti, nes pamatyta tiek daug, deja, man asmeniškai labai daug kas atmintyje supanašėjo, suvienodėjo … Bet tuo pačiu paliko sąmonėje koncentruotus visai kitokio formato įspūdžius… kitokius viskuo: tradicijom, temperamentu, margumu, kvapais, garsais, lytėjumu ir kitais pojūčiais…

Keliautojai:

Kajetonas, Gražina, Mindaugas, Aušra.

Dėl klimatinių sąlygų Tailande tinkamiausias laikas poilsiui tęsiasi nuo lapkričio iki vasario mėnesio (vėsiuoju sezonu, kai temperatūra svyruoja nuo 24-28 C), nors apskritai Tailandas tinkamas turizmui ištisus metus (tiek karštuoju, tiek lietinguoju sezonais), bet mes visgi išvykimui pasirinkome lapkričio 18-ąją… Pats skrydis netrumpas, su persėdimu Vienoje ir ganėtinai varginantis. Be to Vienoje mūsų skrydis buvo atidėtas dar 2 valandomis (viso teko palaukti 5,5 val.), o skrydis iki Bankoko truko 13 val. – tad iki tikslo, viso, keliavome beveik parą… Bankoke nusileidome jau vakarėjant… Po visų oro uosto formalumų išeiname  į gatvę ir čia mus prispaudžia karšto drėgno lipnaus tropinio oro banga – Bankokas… Pilnas keistų garsų, paukščių ir kitokių gyvių stūgavimo, turistų ir vietinių, rodos, niekad netylančio klegesio, mašinų ūžesio, aukso ir iliuminacijų tviskesio, bei gatvės grindinio purvo… keisto, dažnai šleikštoko, kvapų mišinio atskiesto didele koncentracija automobilių išmetamųjų dujų… Egzotika…

1 DIENA

Pagaliau įsikuriame savo viešbutyje Tai-Pan. Pirma nevisai maloni pažintis su dviem tarakoniukais ramiai miegojusiais ant mūsų lovos – čia tai nieko nestebina, nes tarakonų Bangkoke yra visur ir begalė… namuose, gatvėse, plyšiuose ir atvirose vietose, juos net valgo keptus aliejuje… Ir jie visai nebijo žmonių, nes antrąjį vakarą vaikščiojant mieste, kai pamačiau ant šaligatvio kelis stambius tarakonus ir sumaniau juos pabaidyt, vienas jų stryktelėjo būtent mano (gązdintojos) pusėn ir jei aš pati persigandusi nebūčiau šokusi atgal, turbūt būtų “ant manęs  ir pasislėpęs” …  Persirengiame ir išsiruošiam į nacionalinės virtuvės restoraną vakarieniaut. Atvažiuojame į restoraną ir susiduriam su  pirma mums keista tradicija: įeinant į restoraną reikia nusiauti (einame basi, batus aptarnaujantys sudeda į atskirtas spinteles), restorane nėra mums tradiciškai suvokiamų stalų, tiesiog visa erdvė, kuri skirta restorano lankytojams yra tarsi ant pakylų, o pakylose tik eilėmis įgilinimai (ten nuleidžiame kojas), tada eilė kiek pakilusi nuo pagrindo ant kurio sėdime, tai stalo atitikmuo ir iš kitos jo pusės dar vienas įgilinimas, kad prisėst iš kitos “stalo” pusės. Sunkoka nupasakot, o dar nejaukiau buvo taip susėsti… O dar pamačius tai šen, tai ten šmyrinėjančius tarakonus… beje vieną Mindaugas ant marškinių vos neparsinešė iš restorano namo… Bet niekas dėl to vėjo nekelia, nekeliam ir mes… Pergalim save ir už tai esma apdovanojami baisiniais padėklais nukrautais dubenėliais su įvairiausiomis vaišėmis … Sekantis pastebėjimas: visas maistas ne tik aštrus, bet ir saldokas ir turi kažkokį specifinį kvapą ir prieskonį (kaip sužinojome vėliau, tai įvairūs ingredijentai iš kokoso riešutų, jų cukraus, sirupo ar pieno.)… Deja, su tajų virtuve taip ir nesusidraugavau, tad mano kulinarinė pasakojimo dalis bus gana skurdi… Kol vakarieniaujame, bandydami atspėt, ką, kokiu būdu paruoštą ir kodėl, valgome, scenoje vyksta tradicinis pasirodymas, tajų šokis – spektaklis kažkokio mitinio įvykio tematika. Tematiką mums perkąst tikrai sunku, daug maž aiškūs tik herojai: gerietis – dievas – karalius – gražuolis, JI ir blogietis – demonas, piktasis karalius ar panašiai… Jiems šokant/vaidinant galvoje nejučiom ima kirbėt mintis, kas ką vaidina: vyrai vyrus, moterys moteris, moterys vyrus, vyrai moteris… Kol kas tik spėlionės, nieko tikro, bet perprast tikrai keblu… Po to moterų atliekami tradiciniai šokiai, bet ar tikrai moterų (?)…

Vakarienė baigiasi ir… gidė mums pasiūlo dar apsilankyti naktiniame – erotiniame (neva, nevisai legaliame, kuo sunku patikėt) ŠOU… Sutinkame, juk tai taip pat dalis Bankoko veido… Pavinguriuojame gan apšnerkšto rajonėlio gatvėmis ir priešais mus iškyla padūmavusi neoninė iškaba – mūsų tiklas čia… Įėjus teks išjungt visus telefonus, atiduot apsaugai foto/ video techniką, be to mus gerokai apčiupinėja… už padriskusio audėklo užuolaidos maža salytė su sceniuke per vidurį ir bariuku šone, aplink sceną daug kėdžių, bet, kadangi visi užgriuvome ne per pertrauką tarp pasirodymų, o kaip sykis “pasirodymo – atviro akto” metu – mums ne iki kėdžių… Ima kvailas nejaukus juokas, kaip per lytinio švietimo paskaičikes mokyklos aktų salėje. Apsidairius ir pamačius mūsų grupės senjorų reakciją (jie tarsi apmirė, plestelėję čia pat ant kėdžių) pasidaro dar kvailiau: nei likt, nei išeit… Priešais mus, iš kitos scenos pusės, sėdi du atsipūtę sexturistai ir kaifuoja nuo prieš akis vykstačio veiksmo, bei malonių tajukių dėmesiaus – vat su tokiu nusiteikimu čia reikia būti… Kaip sykis aktas baigiasi, skelbiama trumpa pertrauka, mūsiškiai susirenka išsibėgiojusias nervų ląsteles, nejaukiai pakikenam, pasižvalgom, bet visi laukiam tęsinio. Po pertraukėlės ant scenos pasirodo pora vietinių mergelių – ARTisčių ir ima šokt elementarų, net nelabai patrauklų striptizą… Galvoje sukirba mintis, ar tik nebūsime veltui čia pasilikę. Ir kai tik šokėja palieka ant scenos nuoga, šviesos prigęsta ir iš kažkur ima spindėt floresuojančių neone gėlių gija… gija ilgėja ir raizgosi ant scenos stulpų, sudarydama spalvas keičiančią mirgančią sieną… gražu… kol nesigilini į tai, kur tos gėlytės slėpėsi iki savo “atsiskleidimo”… sekantis analogiškas tik šiurpesnis triukas su grandine skutimosi peiliukų… taip pat iš ARTistės makšties… tada makštimi atidaromi coco-colos buteliukai, jų turinys ten pat pradingsta, o po kelių akimirkų ir žingsnių, supilamas į vieno iš sexturistų taurę, taip pat tiesiogiai iš makšties… po to seka cigaro rūkymas tokiu pat principu, balionėlių šaudymas srėlikėmis (iš ten pat), o į tarpus šokiai su įvairiais daiktais, juostomis, girliandomis iš ARTisčių tarpukojų… Be je į šou pabaigą jau imi į tai nebereaguoti, žiūri labiau į patį šokį/veiksmą… vansi, kažkiek irgi atsipalaiduoji… Ir pabaigai razinka, mūsų jau nuo pusės matytas pradžioje, atviras pilnas moters ir vyro aktas (tik kam tai rodoma scenoje)… Išeinam lauk, kaip po gero skersvėjo, beje išeinant klube groja Meškiukų (netgi lietuviškai) “caca lialia mašina” … net ir senjorus apima siautulingi juokeliai, pakikenimai… šįvakar bus apie ką pasikalbėt… Lauke prie viešbučio parūkom ir miegot…

2 DIENA

Sekanti diena – ekskursija po Bankoką. Pirmoje dienos pusėje aplankome garsiausias budistų šventyklas: Auksinio Budos šventyklą (Wat Trimitr). Šventykla visai nedidukė ir neišsiskirianti iš kitų šventyklų, įspūdinga tik viduje esanti gryno aukso Budos statula, kuri sveria apie 5,5 tonos ir yra beveik 3 metrų aukščio, ir yra daugiau nei 700 metų senumo. Phra Maha Suwanpatimagorn ar Sukhothai Trimitr Auksinė Budos statula yra didžiausia auksinė Budos statula pasaulyje. Tai yra tipiškas Budos atvaizdas atspindintis stilių tų dienų , kai Sukhothai (13-asis šimtmetis) buvo Tailando sostinė. Yra pasakojama ilgoka istorija apie visą skulptūros kelią nuo Sukhothai iki Bankoko, bei apie tai, kaip kadaise, auksinis Buda buvo paslėptas po sluoksniu tinko ir vėliau atrastas  sapną susapnavusio abato… Tai nutiko dar tuomet, kai Tailando sostine buvo Ajutthaja (skulptūra jau buvo perkelta iš Sukhothai į Ajutthaja) ir šventikai baimindamiesi grėsmingų Birmiečių antpuolių savo didžiausią brangenybę (auksinio Budos statulą) apdrėbė sluoksniu tinko… Gudrybė suveikė, ir Ajutthają užkariavusių Birmiečių plėšikų nesudomino tipiška negrabi tinko skultūra… Įkūrus naująją sostinę Bankoke, skulptūra, kaip ir daugelis kitų, buvo atplukdyta į vieną iš Bankoko pakrančių šventyklą ir taip užmiršta prastovėjo apie šimtmetį. Apytikriai prieš pusę šimtmečio, statant naujas Bankoko prieplaukas ir uostus, buvo nuspręsta mnėtąją šventyklą perkelti, taip skulptūra pasiekė dabartinę Wat Trimitr šventyklą. Dar po dvidešimties metų Wat Trimitr abatas sugalvojo surasti visgi apleistajam Budos atvaizdui nuolatinę ir deramą vietą, tačiau kranu perkelinėjant skulptūrą šioji išslydo ir bumtelėjo į minkštą grindinį. Tinke atsirado trūkis, bet iš pradžiū jo niekas nepastebėjo. Naktį pylė smarki liūtis, o dėl galimai apgadinto budos atvaizdo nerimavęs abatas susapnavo keistą sapną, kaip pro tinko skulptūros plyšelį prasiskverbia galingi saulės spinduliai… Ankstų rytą sunerimęs abatas ėmėsi atidžiau apžiūrinėti skulptūrą ir ištikrųjų pro mažą įtrūkimo plyšelį išvydo blizgančio geltono metalo spindesį… taip buvo vėl atrasta Tailando paveldo brangenybė. 

Toliau vykstame per Kinų miestelį apžiūrėti vienos seniausių ir didžiausių Bangkoko šventovių (Wat Pho). Pagrindinis šventyklų komplekso aklcentas didžiulio Gulinčiojo Budos šventykla, kurioje galima pamatyti gigantišką gulinčio Budos statulą dekoruotą auksu ir perlamutro plokštelėmis, kuri yra 46 m ilgio ir 15 m aukščio ir pagrindinė šventykla dekoruota aukštomis balto marmuro kolonomis . Tai viena seniausių ir didžiausių Tailando šventovių, jos plotas apie 80 000 m2 (galima suprasti, kiek tokio ploto šventyklos apžiūrima per kelių valandų ekskursiją). Be to šioje šventykloje yra daugiau nei 1000 Budos statulėlių, tai daugiausiai Budos atvaizdų turinti šventykla Tailande. O šalia gulinčiojo Budos radom vieną mažą figurėlę vaizduojančią labai į krikščioniškąją Mariją panašią dievybę, tik šioji stovėjo ant drakono, deja, nieko daugiau apie ją nesužinojom. Beje ši šventykla taip pat garsėja tradicinio tajų masažo mokykla (dekoruota senoviškais medicininiais piešiniais ant akmens lentelių, vaizduojančiais tam tikras masažo pozicijas, bei svarbiausias sveikatai jogos pozas ir pan.), bei savo paslaugas siūlančiais cheromantais ir astrologais.

 

 

Antroje dienos pusėje aplankome Didžiųjų rūmų kompleksą (Wat Phra Kaew), anksčiau tai buvo Karalių rūmai. Čia patenkam tik “padoriai prisidengę” nuogybes (šiek tiek panašu į musulmoniškus kraštus). Kompleksą sudaro Karališkoji šventykla bei tajų architektūros šedevras – Didieji Karalių rūmai. Tai vienas spūdingiausių Karališkojo dvaro pavyzdžių, kurio kiekvienas pastatas turėjo savo paskirtį: Laidojimo rūmai, Priėmimo rūmai, Sosto salė, Karūnavimo salė, Karališkasis svečių namas ir gražiausia bei svarbiausia budistų Smaragdinio budos šventykla (Emerald Buddha Temple). Tailande tai labiausiai garbinama šventykla – vienas iš didžiausių smaragdo monolitų pasaulyje . Beprotiškai daug blizgesio, aukso tviskėjimo, veidrodėlių mozaikų ir ryškiaspalvių saulėje blyksinčių stikliukų. Tiek margumo ir blizgėjimo dar niekur nėra tekę matyti. Karališkųjų rūmų pastatai kiek santūresni, bet visgi tviska blizgia prabanga.

Vėlgi dėl šventovės dydžio suspėjam tik apibėgti ją ir tuomet plaukiame garsiaisiais Bangkoko kanalais, dėl kurių Bangkokas dar vadinamas „Rytų Venecija“ ir Chao Praya upe. Plaukiame nedideliais dengtais laiveliais, retsykiais net šiek tiek nejauku: greičiai dideli, upės plačios, gilios, vandeningos, laiveliams prasilenkiant gali banga šliūkštelt ir vidun. Plaukiant nenustojam stebėtis vietinio gyvenimo kitoniškumu: vandenyje ant polių suręsti nameliai, išoriškai net labiau lūšnelės, nors kai kurios net puoštos gan kruopščiais rankų darbo raižiniais, sakoma, kad čia gyvena Bankoko turtingieji. Tolumoje kontrastingai išnyra šiuolaikinio miesto dangoraižiai ir ne itin tobuli gigantiški gelžbetonio statiniai…  Ir čia pat galima gėrėtis Bangkoko senųjų šventyklų vaizdais. Vakarėjančios saulės spinduliuose jos atrodo magiškai. Viso to mišraus, bet gana jautriai persipynusio, peizažo fone, čia šalia, mažu laiveliu praplaukia prekeivė siūlanti savo prekes, nuo kokosų riešutų iki sausų malkų ar šviežios žuvies. Ir visa tai čia įprasta… Toliau praplaukiame garsiąją Karališkųjų valčių ekspoziciją. Sustojame prie Aušros šventykos (Wat Arun) esančios vakariniame Chao Praya upės krante, ji yra dekoruota porcelianu ir o jos aukštis siekia 79 m aukščio. Man, gal kaip Aušrai, ji pasirodė ypatingai graži ir mistiška… Čia vandenyje sustojame pamaitinti “šventųjų žuvų”, kurios be je gan rajos. Ir yra sakoma, kad  norai pildysis ir sėkmė lydės tą, kuris pamaitins “šventąją albinosę”… Kaip sykis man tai pavyko iš pirmo karto… Dar kiek paplukioję Bankoko Thonburi rajono kanalais grįžtam viešbutin vakarienės, o po vakarienės laisvas laikas… Dalis mūsų grupės (už papildomą mokestį) pasirenka masažo centrą su pėdų masažu, bei transvestitų šou, tuo tarpu mes renkamės tikrąjį neiščiustintą naktinį Bankoko gyvenimą ir einam į šalia viešbučio esantį “raudonųjų žibintų kvartalą” ir falsifikatų turgų… Raudonųjų žibintų kvartalas ištikrųjų švyti raudonai nuo įvairiausių iškabų, viliojančių reklamų ir dekoracijų… Marga, triukšminga, erotizuota, kai kur net perspaustai erotizuota… Praeinant pro kvietėjas - linksmintojas (?) nevalingai imi ieškot užuominų, kas šalia tavęs stovi: jis, ji, ar ’ono’… Tai šiek tiek glumina, kai nepavyksta iškoduot, šioks toks nesiorientavimas aplinkoje, tačiau vėliau su tuo susitaikai… Kol praeidamas skerskatvį neišvysti rūkančių kelių įpykusių gražuolių apsirėkaujančių grubiais žemais vyriškais balsais… Klaidinančios realybės jausmas trumpam pargrįžo… Sekanti apgaulė, beveik kiaurą naktį veikiantis “brand’ų” turgus, kur gali įsigyt žymiausius pasaulio trademark’us, deja, nė vieno tikro… nors prekeiviai nė nemirksėdami tikina jų tikrumu. Kainos juokingos, o dizainas visgi, kad ir kopijuotas, išskirtinis, tad atsilaikyt sunku, tik drabužių ir batų dydžiai, kaip mums – nesmulkiems europiečiams, miniatiūriniai… Pirkinių kraitis pasipildo keliom “brangenybėm” (be je dėl kokybės lig šiol skundų neturiu)… Viešbutin grįžtam  atokesnio rajonėlio gatvėmis, čia naktinis gyvenimas jau aprimęs, o gal ir apskritai ne toks intensyvus. Pradžioj kiek nejauku, nes atrodo, kad čia dauguma vieni kitus pažįsta, mes gi įsibrovėliai… Rodos, atokiame pub’e taip pat savos tradicijos, ta pati, sava publika: vieni stebi futbolo varžybas, kiti lošia pool’ą, treti tiesiog mėgaujasi sąlygine vakaro ramybe…  Grįžtam viešbutin, nors Bankokas toli gražu ne nurimo, čia linksmybės tęsis visą naktį, o mums ryt ankstokai keltis, laukia ekskursija į  100 metų senumo Turgų ant vandens – Damnernsaduak, kuriame galima pamatyti tikrąjį Tajų gyvenimo būdą iš arčiau.

3 DIENA

O pakeliui į Damnernsaduak dar aplankome , taip vadinamą, kokoso riešutų fermą, “ūkį” tik , matyt, mūsų gidų klaidingos anglų kalbos žinios paverčia ūkelį ferma . Tai tarsi parodomosios dirbtuvėlės ir suvenyrų parduotuvė, kur viskas gaminama iš kokosų. Pradžioje gidė parodė, kaip iš kokosų palmių žiedų syvų gaminamas kokosų sirupas: žiedynas špjaunamas ir prikabinamas indelis syvams surinti (kažkuo panašu į mūsų sulos rinkimą), o po nakties prilašėjęs indelio turinys ilgai verdamas, taip gaunamas tirštas kokosų sirupas, kurį dar ilgiau pavirus ir gautą masę supjausčius gabalėliais ir išdžiovinus, gaunamas kokosš cukrus. Specialia gremžtuve gramdant pačius riešutus gaunamos kokoso drožlės, o iš jų , pridėjus dar priedų, kepami skanūs ir labai populiarūs blyniukai – sausainiukai. Gamyba čia beveik be atliekų, nes iš išgremžtų riešutų kevalų gaminami indai: dubenėliai, šaukštukai, mentelės, samčiai ir pan. . Be to išoriškai neapdirbti kevalai tarnauja, kaip dekoratyvūs ir gan gražūs gėlių vazonėliai… Tai tokia ta Tailando “bulvė”- kokosas. Iš kokosų fermos pajudam link prieplaukos, vandens kelionei į “plaukiojantį autentišką turgų”. Prieplaukoje mus susodina į nedidelius motorizuotus laivelius, pritaikytus gan smarkiam manevravimui kanalais ir prieš mūsų akis atsiveria tikrasis tajų kasdienybįs vaizdelis: čia pat kanaluose stovi namukai ant polių, papuošti gėlėmis, raižiniais, sujungti įvairaus aukščio terasėlėmis, ant kurių virte verda gyvenimas. Vienur mama su vaikiuku džiausto skalbinius, kitur žmogelis semia ir neša namo vandenį, kitas tiesiog stebi turistų skruzdėlyną ir regis medituoja… Visi šypsosi ir atsipalasidavę laikosi nacionalinės filosofijos „sanuk“ , sakančios – „gyvenk džiaugdamasis”… Priplaukiame turgų, kur išsirykiavę daug mažų valtelių – “prekystalių”. Prekiaujama viskuo: suvenyrais, drabužiais, tradiciniais galvos dangalais (skrybėle to nepavadinčiau, bet “panama’ irgi ne, tarpinis variantas), drožiniais iš medžio (išskirtinės čia juodmedžio varlės, kurioms per briaunuotą nugaros keterą braukiant pagaliuku išgaunamas garsas labai panašus į šių kraštų varlių kurkimą – visas turgus skendi tuose garsuose), kitais suvenyrais, vaisiais (tokios gausybės ir įvairovės vaisių dar niekur nėra tekę matyt, visus pavadinimus net sunku įsiminti; durangai – vaisius skonio karalius, deja, bais trenkiantis kačių šlapimu, daug kur viešbučiuose net yra ženglai draudžiantys šiuos vaisius įsinešti, Drakono akis  (kulinarų žinomas, kaip Euforija) – įspūdingos išvaizdos vaisius, skoniu primenantis mūsų paprasto kopūsto stiebą, ličiai, visiškai kitokio skonio, nei mūs importiniai, maži bananiukai ir dar krūva įvairiausių, keisčiausių vaisių ir uogų. Be je bananai čia išties labai skanūs. kai kuriuose laiveliuose virėjos kepa kokosų blyniukus, gamina įvairų tradicinš tajų maistą… Viskas verda; maistas, gyvenimas, prekyba, bet tuo pčiu viskas vyksta ramiai ir neįkyriai – sanuk… apžiūrėję turgų ant vandens apsilankome medžio drožėjų dirbtuvėse. Dažniausiai drožiniams naudojamas tikmedis, vienas kiečiausių ir atspariausių pasaulio medžių. Drožiniai tikrai įspūdingi, tiek savo formatais, tiek piešinių sudėtingumu (kai kur beveik visiškai trimačiai drožiniai) ir kokybe… Deja, šiauriečio skoniui pernelyg puošnu ir masyvu… Toliau tęsiame kelionę į Kanchanaburi miestelį, kuris įsikūręs ant Kwai upės krantų. Jis labiau tapo garsus po antrojo pasaulinio karo, kai Japonams vadovaujant buvo karo belaisvių pastatytas garsusis tiltas per upę Kwai. Kurį, be je, labai sunkiom sąlygom statant, bei tiesiant geležinkelį iki jo, savo gyvybių neteko apie 100 000 karo belaisvių. Daugelis jų buvo palaidoti čia pat, kur mirė. Apžiūrėję Kwai upės tiltą, važiuojame pietauti į vietinį restoranėlį įrengtą ant Kwai upšs kranto, praktiškai, ant virš upės pakabintų terasų, nuo kurių atsiveria gražus vaizdas. Maistas tradicinis tajų – saldokai aštrus, viskas kepta troškinta wok’e, deja, ir daržovės, šviežių čia būna gan retai… O keisčiausia buvo sriuba, kurios kožnam dubenėlyje plaukiojo keisti balti skrituliai – taip ir neiššifravom, kas ten buvo, lyg ir ne kiaušinis, ne sūris ir ne tešla, bet neaišku kas, gal kokie grybai (?). Po pietų važiuojame į džiungles, į dramblių fermą. Pirmasis išbandymas, užsikabarojimas “ant dramblio”, t.y. atsisėdimas į sostą pritvirtintą prie dramblio nugaros – nejauku… Pajudėjus iš vietos pasidaro dar nejaukiau, nes drambliai eina vorele siaurais džiunglių takeliais, kur dar specialiai privartyta medžių, o jų “pasivaikščiojimo” takas vingiuoja kalneliais ir nuokalnėm. Dramblio “vairuotojas” įsitaisęs jam ant kaklo, kojų judesias drambliui į paausius, ragina dramlį eiti arba stabtelėti. Po to mikliu judesiu atsistojęs drambliui ant galvos, specialaus kabliuko pagalba pagauna medžio šakelę ir nuskina nuojos kažkokį žalią skanėstą mūs nešančiam galiūnui, matyt, už gerą darbą. Sakoma, kad kiekvienas dramblys turi “savo žmogų”, kuris jį nuo mažumės augina, dresuoja ir drambliams yra gana sunku išsiskirti su “savo žmogum”, tad net ir neilgos išvykos dramblių prižiūrėtojams (ir, žinoma, patiems drambliams) gali sukelt daug problemų… “Pasijodinėjimui” einant į pabaigą, drambliai įsibrenda upėn, nejauku ir juokinga, nes kaip tik tuo metu drambliai lyg pagal komandą ima tuštintis (tikiuosi prie mūsų viešbučio ant vandens drambliai “braidys” tik pasroviui). Po “pajodinėjimo, visi susėdam surestoj tribūnoj, kur vyks dramblių pasirodymas. Čia mažesni drambliukai gracingai lankstosi publikai, stovi ant dviejų, vienos kojos. Mūsų vienai kolegei atliko “anticeliulitinį masažą” , vyrukui, kur kas pavojingesnį “paminkymą”. Po to drambliai ima prašytis iš žiūrovų vaišių, t.y. pasiima iš mūsų pinigus, nueina iki šalia esančio prekystalio, gauna kažkokio gėrimo panašaus į pieną, atneša apmokėjusiam vaišintojui ir geraširdiškai leidžia išsiranktąjį gėrimą jiems sugirdyti… Šau baigiasi, drambliai sotūs, publika patenkinta. Išeinant mažasis drambliukas straubliu įsikabina vienai iš mūsų bendraturisčių į parankę ir galantiškai palydi iki autobuso… Važiuojam į prieplauką, o iš čia laiveliais į “viešbutį ant vandens”  Kwai upės džiunglėse. Mūsų mažai grupelei, deja, pakliuvo sugedęs laivelis, tad pakeliui užstrigom porai valandų. Buvo nejuokais basisoka… Viešbutį pasiekėm gerokai sutemus, bet įspūdis nuo to tik geresnis. Pirma mintis, kuri ateina galvon, kad čia norėtųsi praleist bent savaitę… Viešbutis, tai virtinė lynais prie kranto pritvirtintų ir upės pakrašty ant pontonų plūduriuojančių namukų, sujungtų tilteliais, terasėlėm. Buvom iš anksto įspėti, jog elektros čia nebus – egzotika… Viskas apšviesta žibalinėmis lempomis, nors viešbučio virtuvė ir kitos svarbios patalpos, žinoma, elektrifikuotos. Namukų sienos plonytės, ties stogu atviros, tad viduje ir lauke girdisi tie patys garsai, o naktį džiunglėse jų daug – teko apsiprasti…

 Pavakarieniaujam, pasėdim terasoj su taure skaniausio Majtaj kokteilio ir miegot… Pradžioj tikrai nejauku, girdisi net kaimyno knarkimas, jau nekalbant apie džiunglių garsus. Visgi nuovargis daro savo, sumingam… Ir rodos tik tik įmigus pasigirsta kažkokie keisti garsai, tarsi mus kas krantan trauktų – išbėgam į balkoniuką (sukilom ne mes vieni, balkoniukuose yra ir daugiau išsigandusių) o ten vandenin įsibridęs dramblys tampo mus laikančius lynus… Gal jau verta panikuoti? Stebim kas bus, ir po kiek laiko išgirstam tylius švilpčiojimus, įsižiūrim, o gi ant kranto sėdi vaikinukas, švilpuku komanduojantis drambliui, ką ir kaip daryti. Šis gi tik klusniai vykdo žmogaus komandas – laimei tai ne šiaip įsiutęs dramblys, kokius kartais tekdavo pamatyti per TV. Turbūt pakilo upės vanduo ir mus labiau pritvirtina prie kranto… Jei pavyks, galima eiti bandyti miegoti toliau – esam budriai saugomi…

4 DIENA

Rytas ankstokas, ūkanotas, mieguistas… Pasipuošę spec. makiažu mus pasitinka  pusrytinis viešbučio personalas. Po pusryčių ketiname tilteliu persikelt į krantą ir aplankyt krante esantį monų genties kaimelį, bet… kelią pastoja šalia tiltelio besiturškiantys du drambliai su prižiūrėtojais (turbūt vienas iš jų mus naktį “tampė”), čia jie prausiasi ir laukia savo pusrytinių vaišių: ananasų lapų, žievių ir kitokių ”skanėstų”… Drambliai dėkingi juos vaišinantiems turistams. Taigi pakylam į upės šlaitą, kur įsikųręs įvarus jaukus kaimelis, netgi turintis savo mokyklėlę, suvenyrų “kioskelius”, daržus ir sodus (jei tai galima taip pavadinti). po Ekskursijos kaimelyje plaukiame laiveliais į prieplauką. Kol laukiame savo autobuso pasidairom po vietines parduotuvėles ir neištvėrę nusiperkam vietinio, gan pigaus romo. Nors romas čia savotiškas, gerokai skiriasi nuo kubietiško. Bet tai turbūt gerai, čia juk viskas turi savitą prieskonį… stotelėje drąsiai maglinėja gaidys ir keletas vištų – jos taip pat kitokios nei mūsiškos…

ant tako tupi juodai raudoni drugiai, tarsi gedi jų pritrėkšto draugo – mūs drugiai tokiais niekais neužsiimtų…

Kitoje gatvės pusėje, po stogu, keletas žmonių (tam tarpe ir moteris) gamina laivelį, tokį, kokiais vakar plaukiojom – siaura valtelė, aukštais bortais ir dar aukštesne nosimi…

visai nemūsiška… bet procesas įdomus…

Pagaliau atvažiuoja mūsų autobusas ir mes pajudame Ajutajos link. Tai vieną iš senųjų Tailando sostinių. Pakeliui dar stabtelnam vietinių gyventojų maisto prekių turgelyje, nusiperkam gėrimų ir ledų ir keliaujam toliau. Vykstame į Ajutaja miestą. Kaip tik atvykus pietų metas, tad nusprendžiam petauti lauke , šventyklos Wat Chai Watthanaram pavėsyje. Maistas vėlgi tajų, kažkokia pupų daigų, įvairių žolių mišrainė su tešloje apkepta mėsa, valgomas  su pagaliukais (kas ne visiems sekėsi sklandžiai). Po piet apkeliaujame ajutajos parką, kuriame aplankom Wat Worachet , Wat Worachettharam, Wat Mongkol Bophit

ir dar keletą kitų šventyklų griuvėsių. Labai gražios, apleistos raudonų plytų pogodos ir Budų statulos apdengtos oranžiu audiniu.

 Iš Ajutajos pajudam link Lopburi miestelio, garsaus savo senosiomis šventyklomis, kuriose gyvena vietinės bezdžionės. Stabtelim prie vienos iš jų, Wat Phra Prang Sam Yot, ypatingai vietinių bezdžionių mėgiamos šventyklos, stovinčios vos už poros šimtų metrų nuo geležinkelio, tačiau bezdžionėms tai regis nė motais. Jos čia jau pripratę prie žmonių civilizacijos ir netgi yra nuo jos priklausomos. Žinoma, labiausiai, bezdžionėms čia nusišypso laimė per šventes, ypač per bezdžionių garbinimo šventę, tada apstu vaišių ir niekas netrikdo jų ramybės. Nors buvom iš anksto perspėti nešerti gyvūnų, visgi neatsilaikėm… Dėl to kilus samyšiui tarp gyvūnų (dėl nepagarbos bandos hierarchijai) nukentėjo mūsų gidė. Net nespėjom pamatyt, kas nutiko, kai šalia buvęs vietinis berniukas laidyne nuvijo bezdžiones nuo mūsų gidės, deja, įdrėskimų išvengti nepavyko. Pamoka išmokta, laimei be skaudesnių pasekmių. Tęsiam apžvalginę kelionę ir važiuojam link Pitsanulok miesto ir , Wat Phra Sri Mahatat  šventyklos jame .

 

Šventykla nėra kažkuo labai įpatinga, bet keletas matytų vaizdų įsirėžė giliai atmintin… Įeinant į šventorių išsirikiavę prekystaliai su budos medaliojonliais, atvaizdais, smilkalais, čia pat ir užkandžiai, greitas maistas, aukų rinkimo indai ir dar krūva įvairiuosių mažmožių. Netoli prekystalio prie stulpelio pririšta, tik pradedančio vaikščioti  pyplio vaikštynė, su pačiu keleiviu joje… Keistoka… pas mus taip nebent šunelius prie parduotuvių palieka… atokesniame šventoriaus pakraštyje vyksta keistas procesas; viena motera sėdi ant žemo suolelio, kita, su šukomis rankose, aplink ją tupinėja, plaukus kedena – gidė paaiškina, kad tai normali parduodama paslauga: parazitų išrinkimas iš galvos…

Mūsuose tai būt nesuvokiama… Dar keletas įdomių vaizdų su oranžiniais vienuoliais nusėda fotokameron…

ir pajudam link nakvynės vietos…

5 DIENA

Rytą aplankom vietinę mokyklėlę Pitnasuloke. Keistas ekskursijos vingis, bet, matyt, tn dirba koks nors mūsų vietinės gidės giminaitis… Ne tik Lietuva “švogerių kraštas”. Mokykla skurdoka, bet palyginus su mokyklėle džiunglėse, ši ištaiginga… Pastatai paprasti, sienos perpučiamos, bet čia turbūt nėra poreikio ręst atsparesnius būstus… ”Pradinukų – darželinukų” klasėje pasieniais ant mažų čiužinėlių pietų miegą miega vaikai. Daugelis čia užsibūna ilgokai ir vakarais, jei tėvai dirba ir neturi laiko… (čia tikrai gali patikėt, kad vaikai auga patys lyg gėlės…). Apdalinam mazgius sausainiais, išpešdami iš jų padėką (”savatika“). Šiek tiek nemalonus jausmas aplanko, negražus palyginimas, bet kažkuo primena cirką ar zoologijos sodą – “geri” europiečiai tajų vaikus vaišina ir angėlskai čiauškėt moko, o mokytojų spaudžiami vaikiukai neriasi iš kailiukų visą ilgą tajų abėcėlę mintinai deklamuodami… Bet gal čia tik man taip jautrai praėjo – nemėgstu tokių dalykų… Apeinam mokyklos teritoriją. Smagu matyt kieme didesnius vaikius aitvarus laidančius.

 Atsisveikinam su mokyklos direktorium ir autobusu pajudam link pirmosios tajų sostinės – Sukhothai. Čia pagrindinis mūsų lankomas objektas Sukhothai istorinis parkas esantis šiek tiek toliau už dabartinio Sukhothai miesto. Šiek tiek primena Ajuthajos kompleksą: daug raudonų plytų šventyklų griuvėsių, įmantrių pogodų, baltai pilko tinko Budos atvaizdų, tik įspūdis kiek gaivesnis, gal dėl parko viduryje esančio vandens telkinio ir aukštokų medžių tankesnio pavėsio… Parko teritorija nemaža, bet yra galimybė išsinuomoti dviratį – bričkelę, ar net motorizuotą priemonę su vežiku, bet mes pasirenkam kelionę pėsčiomis. Diena graži, oras skaistus ir šiltas, kažkur tolumoje girdisi tradicinės tajų muzikos melodijos. Parkas linksmai puošiasi Loy Kratongo šventei. Tai viena didžiųjų metų švenčių (pagal tajų mėnulio kalendorių švenčiama per pirmąją 12-ojo mėnesio pilnatį, pagal mūsų kalendorių ši šventė dažniausiai būna lapkritį – bet apie tai vėliau, nes per šventę mes jau būsime savam kurorte prie šventinių stalų.). ”Apibėgę” šventoves važiuojam į šalia esantį Si Satchanalai miestą, kuriame taip pat yra istorinis parkas. Sukhothai ir Si Satchanalai istorinis parkas yra įrašytas į Unesko pasaulinio paveldo sąrašą. Keistas grožis: apdūlėjusios rudos uolienos Budos atvaizdai, daug kur apskritai likę tik torsai, bet nepamiršti ir taip pat apjuosti oranžinio audinio juostomis… Aptrupėję senojo miesto sienos likučiai, medžių paunksmėse ilsisi laiko sutirpdytos pogodos… Praktiškai, čia vos kyštelnam nosį, nes skubam pietauti. Pietūs netoli esančiame restoranėlyje po atviru dangumi, su daug žalumos,gėlių žiedų, bambukų sąžalynų, po suręstom gražiom pavėsinukėm apaugintom įvairiaspalviais žydinčiais vijokliais. Maistas vėlgi tailandietiškas (man, deja, nelabai patinkantis). Popiet, iki pasirodant autobusui, dar pamaglinėjam po šalia esančią gyvenvietę su tradiciniais tajų gyvenimo vaizdeliais: kiemuose stovinčiais dvasių nameliais, dideliais moliniais ąsočiais su vandeniu – rankoms nusimazgoti ir džiovinama smulkia žuvim, , labai gražiai išdėliota ant sieto padėklų… Atobusui pasirodžius pajudam link Chiang Rai miesto. Važiuojant dėmesį patraukia šalia kelio ramiai žolę rupšnojančių laukinių buivolų banda – iš pažiūros visai tykūs ir romūs gyvūnai… O kitoje kelio pusėje ūkininkai senuoju būdu, rankom pjauna ryžių derlių. Sustojam. Šiek tiek juokingas pasirodo vietinės gidės pasakojimas apie derliaus nuėmimą, tarsi, niekad nieko nebūtume regėję / girdėję apie javapjūtę… Nors ryžių javus, tiesa sakant, vaizdavausi kiek egzotiškiau… Kažkur užliejamose priekalnių terasose… Važiuojam toliau… Sutemus prasilenkiam su triukšminga, linksma, marga ir spindinčia, Loy Kratong šventei skirta, eisena. Daug šviesų, lempučių, blizgučių, spalvų. Ant išpuoštų platformų sėdi gražiausios gyvenvietės merginos (kažkodėl per šią šventę populiaru rinkti gražuoles…), joms iš paskos seka kolona įvairaus amžiaus žmonių, nešančių įvairaispalvius popierinius žibintus, žvakes ir t.t. Tradicinės tajų muzikos garsai girdisi dar ilgokai, šviesuliukams bedingstant iš regėjimo lauko… Chiang Rai pasiekiame naktį.

6 DIENA

Kadangi reikėjo keltis labai anksti ryte (dar neprašvitus) ir eiti  į daržovių turgų, kur rytais vienuoliai renka maistą ir aukas – deja, supasavau, tad ši dalis įspūdžių iš Mindaugo lūpų:******.

Popiet pradedame kelionę link kalnų genčių kaimelio, kažkur visai šalia auksiniojo trikampio… Šiaurės Tailandas garsėja kalnų gentimis imigravusiomis čia iš Birmos, deja, tikrai nepamenu kaimelio kuriame buvome pavadinimo (nes tokių yra gan daug), juolab, kad mes aplankėm ne visai tikrą gyvenamą kaimą, o labiau amatų kaimelį, kuriame savo rankdarbiais prekiauja net kelių kalnų genčių žmonės ir tik dėl kelių šalia esančių lūšnelių, kur moterys gamina maistą, prižiūri vaikus, skalbia, džiovina prieskonius, – galima įtarti , kad kažkas čia dar ir gyvena, ne tik prekiauja. Kelionė link amatų kaimelio užima kvapą, didžiąją kelio dalį įveikiame laiveliu, kur iš ryto ūkų išnyrančios kalvos ir kalnai atrodo nežemiškai… Išlipam krantan, kur prieplaukoje mūsų laukia suvenyrų turgelis… Laukdami savo sekančios transporto priemonės – “džipų”, pašmyrinėjam aplink: turgelyje prekiaujama tais pačiais suvenyrais, audiniais,  skrybelėmis, sidabru, odos gaminiais, tradiciniais drabužiais, muzikos instrumentais, marionetėmis tradiciniais tajų apdarais ir medžio drožiniais. Netoliese praeina dramblys su porele turistų “balne”… Šalia sukiojasi ir viską knisa apsiparšavusi vietnamo kiaulė su paršeliais, žaliuoja “kaktusinė tvora”. Lūšnelėje sėdi keli vietiniai vyrukai su juokingomis megztomis kepurėmis su bumbuliuku… atvažiuoja džipai, išsiskirstom į tris ekipažus ir judam tolyn link amatų kaimelio. Ši vieta yra maždaug apie 1800 m virš jūros lygio, kalnuota, apaugusi džiunglėmis, kai kur šmėstelna kinietiškų šventyklų dailūs bokštai, margi vietiniai turgeliai, parduotuvėlės, dvasių namelių ištisi “kaimukai” (tokiose vietose davsių nameliai atsiranda po avarijų ir norint nuraminti vietos sau nerandančias mirusiųjų sielas, ar norint permaldaut likimą). Amatų kaimelis taip pat kalno šlaite: pradžioj leidžiamės nuokalnėn, po to kylam… Besileidžiant prie savo prekystalių mus pasitinka Akha genties moterys pasipuošusios tradicinėm bumbuluotom ir monetom išpuoštom kepurėm:

Nežinau ką kramto tos moterys (gal tabaką), bet išskirtinai visų šios genties moterų burnos juodos – keistas grožio etalonas… Nors atkeliavus čia, į šį kaimelį,  žodžiai keistas ir grožis nuolat šalia… Tai viena vargingiausiai gyvenančių Tailando genčių, kurios tarpusavyje dar pasiskirstę į keletą subgrupių. Šios gentys išsiskiria iš kitų “kalnų žmonių” genčių dar ir savo kilme, jos kilę iš pietų Kinijos (Yunnan), kai tuo tarpu likusi dauguma genčių atkeliavo čia iš Birmos… Anksčiau Akha genties žmonės verstavosi opiumo auginimu, pasikeitus šalies įstatymams, ne be valstybės pagalbos  jie ėmė verstis “nesvaiginančia” žemdirbyste.

Žemiau nuokalnėje įsikūrusi viena iš mažiausių  Karen genčių subgrupių - Kayaw, kurios moterys išsiskiria ypatingais dideliais auskarais ištempenčiais ausies plyšį:

Na ir nusileidus šlaitu, apačioje mus pasitinka egzotiškiausia Karen genties subgrupė – Long Neck Karen arba tiesiog ilgakaklės. Šis keistas grožio supratimas kildinamas iš dviejų priežasčių - pirmoji, tai iš senesnių laikų atėjusi tradicja tokiu būdu saugotis nuo laukinių gyvūnų (tigrų, pumų ir pan.), kurie pirmiausia puldami taikosi į liauną žmogaus kaklą, tad vyrams išėjus medžioti, moterys bent taip saugodavosi nuo laukinių žvėrių. Kita priežastis susijusi su neramumais jų gimtojoje šalyje, Birmoje, kuomet moterys lydydavo visą turimą auksą ir iš jo darydavo žiedus ant kaklo , bei rankų ir kojų, kad reikalui esant būtų galima greitai sprukti su visomis savo užgyventomis brangenybėmis… Dabar tai, žinoma, ne auksiniai žiedai (greičiausiai žalvaris) ir daugiau pragyvenimo šaltinis, nei grožio etalonas…

Čia daug komentarų nereikia: vieniems gražu, kitiems keistas savęs luošinimas, nors tenka pripažint, kad kažkokio savotiško šarmo tame yra…

Iš kaimelio važiuojame į orchidėjų ūkį. Čia auginamos orchidėjos ir specialia technologija (leidžiančia užkonservuoti gėlių grožį) iš jų žiedų gaminami papuošalai.

 

Be je tikėjausi pamatyt didesnę orchidėjų įvairovę, nes teko daug kur matyti įvairiausias orchidėjas augant tiesiog ant medžių, tarsi, piktžoles, bet čia, matyt, auginamos atspariausios ar labiausiai papuošalų gamybai tinkamos gėlės… Bet įvairių gražių drugių čia matėm tikrai daug…

Tęsiame kelionę auksinio trikampio keliais (tai yra vieta kur susikerta trys valstybės – Burma, Laosas ir Tailandas) per vaizdingas, kalnuotas vietoves, džiungles  link Chang Mai miestelio - paskutinio mūsų pažintinės kelionės taško. Pakeliui, jau sutemus, pravažiuojame dar vieną nediduką miestelį, kuriame vyksta šventinis pasirodymas ruošiantis Loy Kratongo nakčiai, dangun leidžiami ugnies aitvarai, scenoje pasirodo fakyrai. Nusprendžiame pasilikt pasižiūrėt programą, bei pasivaikštinėt po šurmulingą šalia esantį turgelį (čia nusipirkau du labai gražius rankų darbo vėrinius, kuriais lig šiol neatsidžiaugiu).  Į Chiang Mai atvažiuojam visai sutemus ir iškart skubam persirengt, nusipraust ir valgyti. Vakarienė tradicinė Kantoke, patiekiami tipiniai tajų šiaurės regiono patiekalai, o tuo metu mums šoka Tajų šokėjos. Vakarienės metu prieina tradiciniais šiaurės tajų drabužiais apsirengusi mergina, uždeda mums ant pečių jazminų girliandas ir jos kolega nufotografuoja mus visus tris – išeinant iš restorano jau gaunam savo nuotraukas įrėmintas ryžių popieriau rėmelyje – tiesiog maloni smulkmena vis priverčianti prisimint šią kelionę. O be je jazminai čia taip pat visai kitokie:

Po vakarienės dar kiek pasivaikščiojam Chiang Mai gatvėmis. Čia šurmulys beveik kaip Bankoke: čia pat gatvėse ruošiamas maistas, prekiaujama suvenyrais, važinėja vėžimėliai su “užkandėlėmis”. Vienos “užkandėlės” susigundė paragaut ir mūsų gidė su Mindaugu:

nežinau kokius konkrečiai skrudėsiukus jie valgė (daugelio net pavadinimų nežinom), bet rinktis galėjo iš didelės gausos skrudintų aliejuje tarakonų, skėrių, šilkverpių lervų ir vikšrų, skruzdžių ir kitokių vabzdžių… drąsa pagirtina, skrandžių tvirtumas taip pat. To linkiu ir jums…

Po “sočios” užkandėlės einam miegot… 

 
7 DIENA 

Anksti rytą keliamės ir važiuojam į žymiausią Chang Mai šventyklą Wat Phrathat Doi Suthep . Šventykla yra už 15 km nuo Chiang Mai miesto ant Doi Sutheb kalno. Iki šventyklos veda statoki 309 pakopų laipteliai – tikrai atimantys kvapą ir nerūkantiems sveikuoliams… Bet yra ir kita galimybė patekt į šventyklą – traukinukas (nors tuo metu mes apie šią galimybę nežinojom). Pirmiausia patekus šventovėn tenka nusiauti batus. Ryto šviesoje auksu tviskanti šventykla tikrai atrodo magiškai, juolab, kad tuo metu mes buvome vieninteliai turistai čia… Aplink mus ramiai vaikščiojo tik vienuoliai. O saulės zuikučiai nuo auksinių pagodų žaidė visame šventoriaus kieme. Už šventovės sienų atsiveria labai gražūs Chiag Mai slėnio vaizdai… čia galima pasižiūrėti keletą šventyklos vaizdų …

Nusileidus hindu dievo Nagos laiptais žemyn apima keistas jausmas – mūsų pažintinė kelionės dalis baigėsi… Šiek tiek liūdna, bet tuo pačiu džiugu, jog mūsų dar laukia septynių dienų atostogos prie Indijos vandenyno… Aikštelėje prie mūsų laukiančio autobuso moteris prekiauja braškėmis – tai mano mėgiamiausios uogos. Negaliu atsilaikyt ir nusiperku (sutikit Lapkričio mėnesį šviežios braškės skamba gurmaniškai… Deja, savo skoniu jos nė neprimena lietuviškų garduolių, vansi, net ir tokios paprastos uogos braškės Tailande yra savitos ir keistokos . Chiang Mai yra pagrindinis amatininkų centras, tad pakeliui atgal, link oro uosto, aplankome keletą amatininkų dirbtuvių: šilko, medžio, odos ir sidabro… Pamatyt procesą pakankamai įdomu, niekat nemaniau, kad šilkverpių kokonai tikrai taip po siūlelį išvyniojami. O ir sužinot kaip tikrą sidabrą atskirt nuo falsifika, buvo gan naudinga… Na ir dar keletas mielų pirkinukų įsitaiso mūsų ir kolegų krepšiuose… (Aš vis dar džiaugiuosi savo sidabro žiedeliais su rubino akutėm, Mindaugas savo sidabro ir odos apyranke.) Po to važiuojam į oro uostą ir  skrendam į Bangkoką. Iš Bankoko kelionė į Chia-am kurortą (esantį vos už poros valandų kelio / 160 km nuo Bankoko), kur praleidžiam likusias atostogų dienas. Įsikuriame savo viešbutyje  The Regent Cha – Am Beach Resort. Viešbutis geras ir ne tokiam turistų “rojuje” kaip Phuketas, tad “yra kuo kvėpuoti”. Be to Chia-Am vos už 20 km nuo  Hua Hin miesto, tad norint galima nuvažiuot… kur mes, be je, nuvažiavom ant kelio pastabdytu vietiniu autobusu (įdomus experienc’as), labai pigu ir įdomu… Pasivaikščiojom po miestą, praėjom maisto prekių turgų (aš jau vidun užeit nedrįsau, bais pykino nuo tų kvapų, užėjo tik Mindaugas). Apėjom kelias gatvės prekybvietes (vis dar lauktuvių pirkimo karštinės veikiami), po to užsukom į vieną didesnį prekybos centrą ( kaip mūsų ”Urmo bazės” Kaune, tik daugiaukštės), čia įsigijom lagaminą gausioms lauktuvėms, sumokėjom ir sutarėm, kad užeisim pasiimti vėliau į dienos pabaigą, kai jau važiuosim viešbutin – jokių problemų nekilo… net keista kažkaip… Dar pašmyrinėjom po miestą, papirkom lauktuvių, kažkodėl nieko nenufotografavom ir pasiėmę iš PC lagaminą, tuk-tuku grįžom viešbutin… Gana patogus keliavimo būdas, juolab, kad čia ne Bankokas (nors miestas ne mažas) ir tokių spūsčių kaip Baankoke nėra… Daugiau lyg ir niekur išvykę nebuvom, tik uožviai dar vienon ekskursijon leidosi, deja, aš nekažką apie tai papasakoti galiu, tik kad teko anytai susidurt su įžūlia bezdžione, norėjusia jos rankinę iškraustyt … Situacija ne iš paprastųjų – derėtis neinasi, kovot baisu, nežinai, ko gali sulaukt – laimei pabaiga laiminga ir be nuostolių (tiek materialinių, tiek fizinių… ir Gražina, ir bezdžionė nenukentėjo …

Na ir pabaigai pasakojimas apie didžiąją tajų šventę, kuri buvo švenčiama ir mūsų viešbutyje – LOY KRATHONG FESTIVAL…

Pačios šventės esmė yra apsivalyme ir atsinaujinime: iš palmių lapų ir gėlių konstruojami plaukiojantys vainikai simbolizuoja visa, kas mus lydėjo ir išplukdant vainikus į vandenyną, mes, tarsi, paleidžiame praeitį, pamirštame, kas bloga ir pasiruošiam naujam gyvenimui (be je kaip praeities, kurios verta atsikratyt simbolis, į vainikus dedami nukirpti nagai, plaukai… o ateities pamaloninimui dedami pinigėliai ir smilkalai…

Daug muzikos, šokių, skanaus maisto (nors netgi jūros gėrybės grilyje taip pat su kokoso prieskoniu…), ledo skulptūros (kai kam tai egzotika, nors ledas prie +26/27 C, pasirodė egzotiškai ir mums, ypač ledo gulbės transformacija į žuvėdrą , deja, ledu džiaugėmės gana trumpai ) kažkodėl būtinai renkamos gražuolės/misės, šiuo atveju konkuravo atskirų viešbučio padalinių gražuolės… nepamenu, kas laimėjo, bet ne mūsų favoritė… Be je vyksta ir gražiausio krathongo (vainiko) rinkimai, deja, čia mūsų favoritas irgi prakišo… tada kratongų išplukdymas… baseinan (nes naktimis per pilnatį labai didelis atoslūgis, galima iki vandens ir nenueit… nors atvažiavę pirmą vakarą, jau sutemus, puolėm braidyt stebėdamiesi, koks “ilgas’ paplūdimys ir kaip toli toks seklus vandenynas  . Gerai, kad nieko nenutiko bebraidant basomis, nes kitą rytą matėm atoslūgio zoną knibždant gyvybe ). Kulminacijai šventinis fejerverkas.

Sekantį rytą po šventės visi paplūdymiai skendi vakarykščiuose kratonguose (žinoma, aplinka gan greit tvarkoma, bet vaizdelis primena šventės pagirias). Likusios dienos ramus poilsis rankiojant pajūry kriaukleles, kurių čia be je gana daug ir labai įvairių (tokio kiekio kriauklių dar iš niekur nebuvom parsivežę)…

Na ir dar vienas atmintin įsirėžęs momentas, kai važiuojnt į Bankoko oro uostą staiga užlijo liūtis ir keliuose ėmė virsti / suktis / daužytis automobiliai – toks jausmas, kad tajai per liūčių sezoną nevairuoja, nes tas nedidelis (lietuviškai nedidelis) kiekis kritulių taip greit prikrėtė tokių rimtų eibių… Nors buvo smalsu, kas vyksta aplink, bet mums jau buvo visvien – mes morališkai ruošėmės ilgam ilgam skrydžiui namo…

na, lyg ir visa pasakojimas, nebent vėliau Mindaugas papasakos savo dalį ar Gražina parašys detaliau apie savo pažintį su plėšike homosapiens protėve …  

šiek tiek daugiau Tailando vaizdų galima rasti čia, ateityje tikiuosi nuskanuosiu foto juosteles ir įkelsiu daug daugiau tų nepamirštamų kadrų … laukit…