Kelionių BLOG’is

Šią kelionę bus turbūt lengviausia aprašyt,  visgi pirma kelionė su Meda, daug jaudulio, šurmulio, apmąstymų, permąstymų… O ir turistavimo nedaug. Taigi šį sykį keliautojai:

Meda, Mindaugas, Aušra

2006 10 13 – 2006 10 24

2006 spalio tryliktąją išskrendam iš Vilniaus į Tunisą, Monastyrą (be je pati data, tryliktoji penktadienis, kažkokio nerimo taip pat pridėjo… O dar kai vos nepramiegojom ir susivėlinom lėkt į Vilnių, bet visgi spėjom, tad tfu tfu tfu…). Kad privilegijų dėl mazgės neturėsim, pajutom jau Vilniaus oro uoste, kai registruojantis pensininkai ėmė brautis ir užlindinėt prieš mūsų nepatogų “krovinį”- bet tai niekis, mes jauni tėvai, užgrūdinti. Be to mums buvo žadėta galimybė važiuot vežimu iki pat lėktuvo, deja, jį “atėmė” daug anksčiau ir sumetė prie likusio bagažo, tad atskridę atsiėmėm gerokai išmozotą. Maistą lėktuve gavom kartu su visais, tad buvo daugiau nepatogumų nei valgymo, o ir pagalvėlės kūdikiui nieks nepasiūlė… na, pateisint galima tik tuo, kad oro linijos vietinės Tuniso, o ne Lt (čia tokiu atveju servisas daug geresnis) . Skrydis trunka apie 3,5 ne pačių lengviausių valandų: dvi valandas neramybė su ašarom, nors šalia sėdinti moteris ir labai stengiasi mus užimti, ir buvo pripirkta krūvelė naujų žaislų, tačiau tvankumas ir karštis suerzina ir suaugusius , o čia septynių mėnesių žiogas… na o po to trūkom visi… Be je neramumas Medos sakyčiau buvo labiau susijęs su ilgu sėdėjimu vienoj vietoj, nei su pačiu skridimu, o pakilimo ir nusileidimo praktiškai net nepajuto. Taigi apie pietus mes nusileidžiam Monastyre, iki Jasmin Hammamet’o labai netoli, Meda palaimingai parpia savo atgautam vežimėly…

Štai ir mūsų viešbutis, Vincci Lella Baya . Tarsi iš pasakos … “tūkstantis ir viena naktis”… “Alibaba ir 40 plėšikų”… Gaila, kad Meda dar per maža, kad tai suprastų ir pajustų… Vaikams čia turėtų būt smagu… stebuklinga… Mums atrodė įdomu pimas tris dienas, po to akys priprato. O be to ir kiemo teritorija mažoka. Na bet su mazge, mūsų ir poreikiai mazgi / nedideli – ramybės ir poilsio, o tai garantuoja Medos miegas… Deja, palydėti iki savo kambario, buvom nemaloniai nustebinti: kambarys buvo dešiniojo sparno pakrašty, su “vaizdu į” nebaigtas statybas ir vidinį kiemiūkštį (nors Novaturui buvo iš anksto primokėta už vaizdą į jūrą), be to pakeliui teko lipti laipteliais, kas kasdien dardant su vežimėliu, sutikit, trūkumas… Taigi įvertinę tai, kad šį syk atvykom pailsėti ir patinginiauti, primokėjom ir kambarį pasikeitėm. Gavom su vaizdu į jūrą ir didele terasa, bet… virš vakarinių koncertų erdvės (viešbučio personalas ryškiai turi menką supratimą apie mažų vaikų ir jaunų tėvų poreikius)… Tad vakarais tekdavo šiek tiek pakentėt, kol “koncertas” baigdavosi (Meda eidavo miegot 21, o koncertas iki 23-24, nors didžiulio nepatogumo dėl to ir  nebuvo…). Taigi, galų gale išsprendę problemas dėl kambario, pakloję lovelę Medai, persirengę žygiuojam vakarieniaut… Jaunų tėvų kasdienybė – kol Meda rami, paskubomis “suryta” tai, kas papuolė po ranka… Trumpas pasivaikščiojimas krantine ir… Audra, smarkoka audra su praktiškai horizontaliais žaibais, griaustiniu ir liūtimi… Grįžtam kambarin, nes po kelionės jėgų ne kažkiek belikę, išmaudom ir užmigdom mažąją turistę ir… Iškyla klausimas, o ką dabar veikt? Jėgų lyg ir nėra, bet pelėdoms nesimiega… Išeinam per lietų į terasą ir, jergutėliau, kokia palaima: terasos akmuo dar nuo dienos įšilęs, lietaus srovė šilta ir gaivinanti, terasoje prisirinkę vandens sulig čiurna, tad sumerkiam kojas ir relaksuojamės. Geresnės dienos pabaigos nė nesugalvosi… Šilta, jauku, kvepia gaiviu jūros ir ozono mišiniu, o tolumoje real light show (žaibų pašvaistės nušviečia viską taip lyg dieną…).

Sekančią dieną, po paskubom suvartotų pusryčių (jauni tėvai žino, ką tai reiškia ir beveik nesitiki kitaip), bet kupini naujų jėgų, patraukiam Jasmine Hammameto centro link, pėsčiųjų promenadu, prie jachtų prieplaukos. Gražu, bet taip sausai turistiška ir net ne super iščiustyta, kad galėtum žavėtis kad ir tokiu kraštutinumu…

Praeiname prieplauką, pasvajojam apie nuosavas jachtas, kai VAK’ai užpuls, apžiūrim kitapus alėjos esančias kavinukes – jūrų gėrybių/blogybių mėgėjams čia turėtų būti rojus (mes, deja, nevisai tokie)… Pereinam nuomojamų, užusieniečiams ir pasiturintiems vietiniams, kotedžų rajonėlį: sutvarkyta gražiai, apsodinta žaluma ir gėlėmis, išvedžioti tilteliais sujungti kanalai jachtukėms parkuoti, statybos, kaip įprasta šiuose kraštuose, daug kur nesibaigiančios, bet tai tik suteikia neužsistovinčio vandens emociją. Už molo atokesnis paplūdimys: smėlis gražus, bet vietiniai tokie pat gudrūs ir įkyrūs kaip ir visur (vienas bando Medai įsiūlyt, neva iš meilės vaikams, opuncijos vaisių už 10 eur, kurį tik prieš akimirką nulupo ir siųlė už dyką). 

jaunoji Aivazovskaitė …

Nuo tokios sąlyginės ramybės tenka sprukt atgal link viešbučio… antroje dienos pusėje Meda išbando vandens džiaugsmus ir… pasirodo, mūsų nelaimei, jai tai labai patinka, tad mūsų argumentai, kad jau šalta ir vandens gana, atsimuša į plačiai besišypsančią užsispyrusią “sieną”…

Be je saulės vonios tokio pasitenkinimo neteikia… nors visgi sutinkamos džiaugsmingai… krimstelnant šezlongą…

Po tokių smagybių Hipp košės indelis, tarsi, prapuola be ženklo Medos praalkusioje burnoje… Sotu, ramu, galima pagalvot ir apie tėvų gerbūvį. Einam vakarieniauti ir pasivaikščioti prieš miegą…

Sekančią dieną, po pusryčių, išsiruošiam į kitą Jasmin Hammameto galą, link “modernios” medinos – na įspūdis, tai kaip čia švelniau pasakius… būt galima sakyt:” plastikas išgelbės pasaulį” , nes čia beveik viskas iš plastiko: “skulptūros”, dekoro elementai (tiek interjero, tiek eksterjero)… ir apskritai su medina tai turi bendro tik tiek, kad čia prekiaujama (be je už įėjimą taip pat reikia mokėt).

Pasiblaškom, pažiūrinėjam, įsigyjam kelis atvirukus močiutei Gražinai ir išeinam… Apylinkės daug įdomesnės, deja, nuotraukų iš šios kelionės gan mažai, matyt, nuolatinis buvimas su vaiku kitkam jėgų ir noro nepalieka… Nors beeinant matėm keletą tikrai vertų kameros vaizdelių, man kažkaip labai atmintin įstrigo tvorų “apsauga”. Taip atsiginsi ir nuo paukščių, ir nuo žmogų: ant aukštos betoninės tvoros keteros įtinkuojama daug žalių butelių šukių - be je atrodo gerai ir kaip dekoro elementas – tik grožėtis verčiau iš tolo… Jasmin Hammametas, kaip daugelis šiaurės Afrikos kurortų, dar plečiasi ir statosi, žinoma statybos juda labai lėtai… bet juda – įdomu, kaip šie kraštai atrodys po 5-10 metų. Einam toliau.. Iš kitos medinos pusės kažkoks mini zoosodas, matyt, pasirodymams reklamuotiems prie įėjimo į mediną… Dar keletas įdomesnių prekyviečių, kavinukių, bet šiaip nyku ir “turistiška”… pripliauškinam fotoaparatu besirpstančių datulių saliutų, atgijusių pintų kėdžių, visokių augalėlių ir grįžtam viešbutin – toliau, kožnos dienos rutina, be jokių įsimintinų nukrypimų… Nebent tai, kad seniai Kaune bematytą pažįstamą, pasirodė kur kas lengviau sutikt čia Jasmin Hammamete. O pastebėję išraižytus visomis kalbomis užrašus ant viešbučių tvorų opuncijų “lapų”, netgi tikėjomės pamatyt ir lietuviškus rašmenis… Na nepavyko, gal neatidžiai skaitinėjom, kur nors kampe, vistiek kokia aistra nukaitus lietuvaitė turėjo palikt laiškelį aistringoms ją kaitinusioms akims… tik gal in english…

 

Sekančią dieną, neapsikentę turistiniam rojuje, pasisamdom vietinį “gidą’, kuris nemokamai mus nuveš į senąjį Hammametą, mainais už vizitą jo draugo kilimų parduotuvėn – sutinkam, vis nuotykis… važiuojam nediduke grupele, Hmmamete mus pasitinka kitas vyrukas, jis pavedžioja aplink mediną, parodo šalia beesančias musulmonų ir kitatikių kapines (keista, jokių nesutarimų, jokių problemų dėl to niekam nekyla… o aplinka tokia taiki rami…) . Pirmą kartą gyvenime mačiau tokias šviesias, tokias jaukias kapines… ant jūros kranto (nuo jūros teskiriamos siauru pėsčiųjų promenadu ir smėlio pakrante iki jūros), užlietas saulės ir kažkokios spinduliuojančios ramybės… negi ramybė gali įsigalėti tik taip ir tik čia…

Hammameto medina taip pat ant jūros kranto, jos šiaurinės ir vakarinės sienos išeina į jūrą. Apeiname, kiek pavyksta,  mediną išoriniu keliu – gražu…

 

Tada pavinguriuojam vidinėm gatvelėm (be je pagražindamas medinos istorijas gidas bandė nupasakot, kad medinoje gyvenantys neturi adresų – grynas juokas, kai pakėlus galvą matai gatvių pavadinimų užrašus ant lentelių prie namų sienų… na naivesniems turistams gal suveiks kitu kartu, kaip ir pasakojimas, kad medinon įėjęs būtinai pasiklysi vienas pavaikščiojęs – turėjom jau seniai pasiklysti kur nors), taigi atsiduriam prie tikslo – kilimų parduotuvės… pradžioj su mintim, kad tikrai nieko nepirksim, o finale… ai bet papasakosiu nuo pradžių:

Labai malonus ir ne itin lipšnus vadybininkas nusiveda mus cechelin, kur kelios moterys parodo, kaip jos audžia šiuos rankų darbo kilimus (sunkus darbas), užriša vilnonį storą siūlą Medai ant riešo – sėkmei… Tada pakylam į antrą aukštą (tik pasižiūrėt) kilimų raštų, kokybės ir t.t. Tada bežiūrint viduje kažkas sugroja ir pagalvoję apie būsimą kraustymąsi į naują butą, sugalvojam pasirinkti kilimų dizainą butui, nors dar be jokios garantijos, kad pirksim… To ir tereikėjo… Mums ima traukt ir rodyt įvairiausius kilimus, vieną po kito, galų gale, kai jau daug maž perpranta, kas mums patinka (raštai, spalvos) ištraukia tokius, kokių tikrai užsimanom… Pasitariam, pasvarstom ir imam derėtis… procesas ilgas ir reikalaujantis išmanymo… O po viskam, mes esma išsirinkę kilimą svetainei ir du kilimukus miegamajam, kaina numušta beveik tris kart nuo pradinės, su galimybe mokėti dalimis ir kortele (žinoma ne viskas paskui susidėlioja taip sklandžiai… iki kilimų gavimo mums visgi teko susimokėt importo mokestį, kurio siuntėjai dievagojosi nebūsią, be to terminai tikrai arabiški gavosi – dabar prisiminus juokinga… na bet vienaip ar kitaip, mūsų vilnoniai minkštumynai mus pasiekė.)… Deryboms pasibaigus arbatpinigiai kilimų “tiesėjams – lankstytojams”, mums karkadė ir dar galimybė jaunai mamai nueiti į privačią patalpėlę pamaitinti jauniausios pirkėjos (šis žestas labai malonus ir ypač supratingas man). Mums išeinant vadybininkas nėra labai patenkintas – tai ženklas, kad suderėjom gerai… Dar kiek pasivaikščioję po mediną grįžtam viešbutin į kasdieninę – atostoginę rutiną… Bet istorija su kilimais tuo dar nesibaigia – pasirodo sumokėt visa electron kortele mes negalim, nors buvo prisiekinėta visais šventais, kad problemos nebus… Po įvairiausių aiškinimųsi jau kyla mintis spjaut į viską ir atsiimt pinigus, bet kad ir atsiimt juos, neva, ne taip paprasta (koks arabas lengvai atsisveikins su savo “kruvinu” uždarbiu)… Finale visgi randame išeitį; sumokam 1 dalį grynais, vėlesnes įmokas siųsim per Kredit Union. Žinoma, po tokių visokių nesklandumų ir dvejonių, baimės tikrai yra - na bet kaip sakiau, kilimus visgi gavom…

Taip paatostogavę nusprendžiam šiek tiek ištrūkti iš Jasmin Hammameto ir įsidrąsinam išsinuomoti dienelei automobilį (visiškai neplanuotas kelionės posūkis, net Tuniso žemėlapio jokio neturėjom su savim, o ir atostogos visai baiginėjosi). Pasiklausiam Novaturo gido apie tokią galimybę, deja, informacijos nulis (bet kaip ir jau vertėtų susitaikyti su tuo, juk mūsuose gidams pakanka žinot programėlę mintinai – daugiau žinių kaip ir nereikia). Taigi viešbutyje išsinuomojame mašinukę, Renoult Clio sedaną (kainos tiksliai dabar nepamenu, bet gavosi kaip ir Lietuvoj 100-120 lt parai – apie 30eur , bet ten kuras gana pigus apie 1$ už litrą,o tuo metu buvo apie 80 centų /l). Taigi sutariam su nuomotoju gan lengvai, apžiūrim kartu automobilį, sužymim defektus, nurašom kuro parodymus (teks palikt su panašiu kuro likučiu), ’sutikrinam laikrodžius’ ir į kelią… ieškoti Tuniso žemėlapio, nes viešbutyje tokio nėra… Pirmas bandymas rasti žemėlapį degalinėje – taip pat nesėkmingas. Išvažiuojam be jo, sekdami kelrodžius. Pirmiausia nutarėm pavažiuot iki Port El Kantaoui - mūsų medaus mėnesio kampelio… Vairuoti tikrai nesunku, o ir kelių ženklinimas gana padorus, nors bendra orientacija žemėlapio pagalba pageidautina… Meda savo vežimėlio lopšy jaučiasi puikiai, parpia prikandus lūpą… Kelionė ne tolima, kelias geras, jokių stresų… Pagaliau pamatom senai matytas, mielas vietas… Kaip keista, buvom čia tik kartelį, o pravažiuojant galvoj kirba:”štai ir savos vietos…” Deja, įvažiavimas į Por El Kantaoui užtvertas, į centrą privažiuot negalim (gal dėl artėjančių švenčių, nes tai buvo paskutinė Ramadano diena – ryt didžioji šventė), bet ir apsisukt ar sustot nerandam kur. Taigi važiuojam iki pačios užkardos ir mūsų didelei nuostabai arabiškasis dėdė- Stiopa- šviesoforas, pamatęs tykiai ant galinės sėdynės, savam lopšy parpiančią jauniausiąją turistę, ima ir praleidžia mus per užkardą centran (pagailo jam , matyt, mūsų ir Medos per tokį karštį iki centro besiirsiančių) . Palydi plačia šypsena ir dar kolegai parodo, kad mus praleistų – gip gip ūraaaaa. Sustojam centre, išsikrapštom savo džipą-vežimą (kuriuo beje čia daug kas stebėjosi ir gyrė) ir išskubam ieškot “senų-gerų” viečikių. Vis gi miestelis pasikeitęs, net  prieplauka renovuota ir atrodo gana kitaip… Vis dar toks pat švarus balto smėlio paplūdymys, nėra ką lyginti su Jasmine Hammameto žvyru. Papušinėję prisėdam vienoj lauko kavinukėj, kaip visada Meda – mūsų nuolaidų “kuponiukas” (vietiniai vyrukai susilydo vos pamatę jos besišypsančias žydras akis), tad pardavėjas ne tik apšokinėja mus, greit išspaudžia apelsinų sulčių, bet jas atnešęs dar pažaidžia su Meda ir leidžia man atsipūst ir smagiausia tai, kad sąskaitai tai įtakos neturi… Šiektiek atsigaivinę pajudam tolyn, link Suso, nors tai tik 10 km. aišku, vėlgi nepaskaičiavom šventinių dienų artėjimo įtakos pravažumui. Mašinų bais daug, pakelės apstatytos, visi signalizuoja net daugiau nei įprasta… pradžioj lengvas šokas, o po to, Mindaugas sakė, prakaituojančiais delnais, bet be didžiulės baimės “įsivažiavo”, juk būna ir mūsuose Kalėdinės karštinės… Paskui jau vairuojant pastebi, kad vietiniai atlaidžiau žiūri į turisto vairuojamą auto ir elgiasi žymiai ramiau, maloniau… net jei tu jiems užkiši… Žodžiu tiek pasimalę visgi prisiparkuojam beveik prie pat Suso medinos… Čia lyg ir viskas taip pat, laikas per tuos 4 metus pernelyg nejudėjo, net palmė prie medinos vartų atrodo tuo pačiu derlium aplipusi. Pirmas tikslas medinoje – nusipirkt gerų prieskonių, mūsų didžiai nuostabai atrandame tą pačią, vietinių žmonių mėgiamą, prieskonių parduotuvėlę, kaip ir prieš 4 metus. Kario, maltų pipirų, Harisos, Čili, Šafrano, Kmynų ir visokių kitų prieskonių kvapai užkutena nosį – prieskoniai tikrai švieži, sausi, birūs, nepraradę spalvos… perkam… Su gurmanišku pasitenkinimu viduje, einam toliau klaidžioti medinos gatvelėmis. Beeidami netyčia išsukam kažkokion didesnėn aikštėn, kur pasirodo vietiniai perka (matyt dovanas rytojui) visokius žymių drabužėlių falsifikatus. Čia beveik aukcionas gaunasi: vieni iškėlę prekes rėkia kažką, kiti iškėlę pinigus jiems riksmu atsako – sandėriui pavykus tiek vieni, tiek kiti lieka piktokais veidais – suprask gerai suderėjo… Vaizdas įdomus, bet spūstis darosi vis ‘klampesnė’, baisu ir už Medą vežimėlyje pasidaro, tenka įjugt turistinę ”storą skūrą” ir nemandagiai brautis link pakraščio… Gerokai nuvargę išvažiuojam medinos pakraštin. Čia pakalbina mus, iš pažiūros gana malonus, sidabro pardavėjas, pirmiausia pamatęs mus gan nusiplūkusius pasiūlo prisėst pailsėt, pakalbina panešioja Medą (mes tuomet galim šiek tiek atsipūst) ir švelniai neįkyriai įsiūlo mums kelis savo dirbinius, bet gi vistiek kažką tokio planavau, tad įkalbinėt daug ir  nereikia. Lauktuvės yra, įspūdžių užtenka, tad pasukam iš medinos link mašinos… Dar pabandom susirast “Magazine generale” Suse, deja, nesėkmingai, gal dėl to, kad pamiršom kur, o gal dėl to, kad per ramadaną ji nedirba ir sunku pastebėti… Be je žemėlapio taip pat negavom. Tad nežinodami krypčių, nesiryžtam važiuot iki Kairuano, nors būt buvę pakeliui… Bet pasitenkinam atgalinės kelionės maršrutan įtraukę kelis pakelės miestelius, kaimelius – gražu, autentiška… Nors daug kur pravažiuojant, kone visas kaimas stebėdavo mūsų mašiną, bet išlydėdavo dažniausiai su šypsena ir mojuodami… Pakeliui stabtelėjom iš vietinio senuko nusipirkt granatų. Jis, žinoma, prie turistų nelabai pratęs, juoba kalbos kitos apart arabų tikrai nežino, bet kažkaip susišnekėjom, net nepatikėjau kai kainą užrašė (tikrai neturistinę, kurorte už tiek nieko negautum)… sumokėjau daugiau, nes žmogus labai malonus (visgi gali būt žmonės šalies veidu, tik kad tie žmonės bais skirtingi, tai ir šalies vienu sakiniu neapibūdinsi), mums nuvažiuojant jiedu su žmona mums dar ilgai mojavo… šilta viduje po tokių “susidūrimų”. Saulei leidžiantis dar stabtelnam pakelėj pafotografuot gražių vaizdų tinkamam vakariniam apšvietime. Viešbutin grįžtam sutemus, kaip tik vakarienei…

Po vakarienės visgi nusprendžiam dar išnaudot nuomoto automobilio galimybes, juk grąžinsim jį tik ryt rytą… Tad suruošiam mazgę miegeliui, “įsimetam lopšin” ir lekiam į naktinį Hammametą… O naktis ši nepaprasta, tai naktis prieš Ramadano pabaigos šventę… cukraus šventę… jausmas lyg Kūčių vakarą, daug tylaus bruzdesio, ruošimosi, stebuklo laukimo ir vidinio švytėjimo…

Pirmiausia atvažiuojam iki medinos. Vietinis vaikinukas su bilenkokiu pažymėjimu pabando apsimest parkavimo aikštelės darbuotoju  , deja, lieka gana liūdnas be atlygio už vaidybą… bet gal dar kokie naivesni turistai atvažiuos… Muedzinas kviečia maldai, vietiniai traukia mečetės link, o medinoje šurmuliuoja stebuklo belaukiantys vaikai…. Visi sutiktieji ir sutiktosios maloniai šypsosi, sveikinasi, sveikina ir mus, lyg tikrai netrukus turėtų įvykti stebuklas… ištrinsiantis mūsų skirtumus, įsisenėjusias opas ir kraujyje įsigraužusią baimę kitokių… Besibastydami siauromis, prietemoje paskendusiomis medinos gatvelėmis sutikom tik vieną turistų porą, tik nepasakyčiau, kad mums jų trūko, buvo gana malonu pasijust čia, kad ir nekviestais, bet maloniai sutinkamais svečiais… Pasivaikščioję lig soties po mediną, išeinam į už medinos sienų esančią turistų kavinukę ant jūros kranto… vis dar apkvaitę nuo stebuklingo šventės laukimo… pasivaišinam apelsinų sultimis, skania kava… atsisveikinam su jau pamiltu Tunisu – ryt kelionė namo…

Sklandžiai grąžinam automobilį, be jokių netikėtumų, nors šiek tiek bijojom… susikraunam savo gausią mantą, prieskoniais pakvipusias lauktuves ir nusiteikiam skrydžiui namo… Beje, skrydis atgal buvo kur kas ramesnis ir sklandesnis – gal patys jau mažiau stresavom, tai ir Meda reagavo kitaip, didžiąją skrydžio dalį miegojo…

iki kitų smagių susitikimų Tunise…