Kelionių BLOG’is

Be ilgų įžangų, pasakojimas bus apie mūsų atostogas 2007-ųjų spalio 01 – 10 dienomis su 1,5 metukų dukrike Maroke – nuostabioje ir labai įdomioje šalyje…

taigi, patikrinta ir susiderinus keliautojų komanda:

Mindaugas

Meda

Aušra

Vertėtų pradėti pasakojimą nuo to, kaip mes pakavomės daiktus. Kaip žinia, Maroko kurortas Agadyras yra tolimiausias be persėdimų/ nusileidimų Aurelos oro linijų pasiekiamas taškas. To pasekoje ribojamos turistų bagažo normos, o viršvoris kainuoja tikrai daug… Kožnam keleiviui galima turėti 15 kg bagažo ir 5 kg rankinio bagažo, keliaujant su kūdykiu dar papildomai galima vežtis 7 kg. (Novaturas pateikia tokią informaciją apie šį skrydį: Skrydžiuose Vilnius – Agadiras – Vilnius registruoto bagažo normą nurodytą keleivio biliete (15 kg). Viršsvoris yra skaičiuojamas nuo 17 kg imtinai. Keliaujantiems su kūdikiais yra leidžiama papildomai turėti 7 kg nemokamai vežamo registruoto bagažo. Skrydžiuose Vilnius – Agadiras – Vilnius vieno viršsvorio kilogramo kaina skrendant maršrutu Vilnius – Agadiras arba Agadiras – Vilnius yra 52 litai arba 160 Maroko dinarų (15 EUR). ). Keliaujant su pusantrų metų vaikiu tilp į šias normas sudėtinga… Susirinkom, ko reikia ir atmetinėjom mažiausiai reikalingus daiktus daiktelius. Ir visaip kaip bandėm sumažint svorį. Taip ir praleidom pusę nakties prie svarstyklių ieškodami optimalaus bagažo derinio… Radom, bet į oro uostą išvažiavom beveik be miego. Registruojantis, jau tradiciškai, buvom aplenkti spitriųjų skubančiųjų senjorų… Ir kodėl jie neturėtų užlįsti prieš mus , o juoba, kodėl mus užleisti į priekį?… Na ir kas kad mes su kūdykiu ant rankų šaltą vėjuotą rudens rytą turėjom stovėti eilėje prie lėktuvo paskutiniai… Kaip Lietuvoje gan įprasta galvoti ir sakyti, nėra ko su tokiais mažais vaikais keliauti ir dar taip toli…

Laimei čia mūsų vargai baigėsi ir skrydis šį syk buvo daug lengvesnis ir servisas geresnis (nesulyginamai). Vežimėlį atidavėm prie pat lėktuvo, gavom pagalvėles, pledą, maistą ir gėrimus idividualiai, ne su visais, kad neapsikrautume – tad buvom labai maloniai apšokinėti… Skrydis buvo gana lengvas, porą valandų visi numigom, o juk skrydis truko net 6,5 val., mes to iš anksto nežinojom ir tikėjomės kur kas trumpesnio… Skrendant su mažiuku svarbu pavalgyti, pasikeisti pampą (pagal galimybes iki lėktuvo), kad nepradėt visko nuo nepatogaus rangymosi ir diskomforto… Dar pastebėjau, kad Meda daug geriau jautėsi visai plonai aprengta (pirmam skrydyje, į Tunisą, to bijojau  šiek tiek)… Keletas įdomių užimančių visai naujų žaislų / žaidimų, čiulpinukai saldainiai kylant / leidžiantis dar keli skanėstai extra atvejui (nors tokių praktiškai nepasitaikė)… Dar ėmėm savo mylimą pagalvėlę (ir avutę žinoma) su užvalkaliuku išmargintu zuikiais tarp žvaigždžių (Medai mėgiamiausi  ), tai pavyko ir užmigdyt ją nesunkiai… Atgal skrendant labai pravertė toks čiulpinukas su malūnėliu (su beterijom) – tai kol Meda įmigo vėsinau, nes karšta bais buvo… Taigi pasiekus Afrikos pakrantes apima džiugus jauduliukas… Be je, vaizdas už lango visai kitoks, nei iki šiol aplankytose šalyse: rudo smėlio/ molio beribiai plotai su tarpais tvarkingai žaliuojančiais krūmų/ medžių kupsteliais apželdinusiais lygumas ir senus apdūlėjusių kalnų šlaitus…

Agadyre nusileidžiame apie vidurdienį, pasiimam bagažą, persirengiam, nes yra dar karščiau nei tikėjomės… labai tvanku ir karšta, nors tai tik 27-29 C. Išeinant iš oro uosto buvom įspėti, kad mūsų kreditinės / debetinės kortelės gali būti ne visada aptarnaujamos bankomatuose, kuo čia pat oro uoste spėjo įsitikint keletas kolegų. Kortelės, tiesiog, nepriimamos, bet tai, kad kortelė nepriimama šiuo metu, dar nereiškia, kad tame pačiame bankomate vėliau tos pat kortelės taip pat nepriims - šiek tiek panašu į laimės šulinį (tuo vėliau teko įsitikinti ir mums)…

Iš oro uosto gana greit atvažiuojame į savo viešbutį Club hotel RIU TIKIDA DUNAS. Daug žalumos, didelė teritorija, daug laiptelių terasėlių, kavinukių ir baseinų, miniklubas, didelis jaukus paplūdymys, tad ilsintis su vaiku net ir neišvykstant iš viešbučio veiklos turėtų pakakti.

 Mums buvo patogiausia tai, kad viskas įskaičiuota ir maistas patiekiamas 5 kartus dienoje, tad Medai praalkus, praktiškai visada gali nueiti ir pavalgyt (kita bėda, kad tokiame amžiuje ji dar pati nežino, ko nori, o ko ne)… Kambarys mūsų praktiškai beveik kraštinis dešiniajame sparne, su vaizdu į jūrą. Bet šį sykį kambariu buvom pilnai patenkinti, tad nieko keist / primokėt neteko… Tik buvo kiek juokinga pamačius 1,5 metų žiogui atneštą kūdykišką grotuotą medinę lovelę – netiko ji mums nė pro kur… Meda tokioj neužmigtų dėl mažos erdvės, o ir užmigus, jei nubustų naktį, tai negalėdama išlipt tokias “sirenas” įjungtų . Na bet lietuviai žmogai nagingi: panaudojom lovelę kaip apsaugą, o migdėm Medą ant minkštos sofkutės pristūmę lovytę -  buvo gerai, o ir pati galėjo iki mūsų lovos ateiti  naktį… Taigi įsikūrėm viešbutyje, Meda sukirto savo pavakarius:

Na, šaukšto kambaryje dar neturėjom, tad teko suktis iš padėties su šukomis…

Taigi pavalgėm ir  išėjom pasižvalgyti po apylinkes, nors jėgų po kelionės buvo likę tikrai ne daug.

toks auksinis vakaras prie Atlanto vandenyno…

saulėlydžiai Agadyre tikrai įspūdingi… ir be jokio photoshopinio montažo…

o čia nusikalę turistės… kai kas jau ir snaudžia. Todėl po neilgo pasivaikščiojimo higienos procedūros

 ir saldūs egzotiški sapnai…

Sekančios dienos rytas šiek tiek pasiniaukęs ir vėsus, bet mus šaukia vandenynas… Tokio vaizdo senokai nebuvau mačius, apskritai gal tik Tailande per atoslūgius:

tokie peizažai…

Saulei visgi susimilus…

Kokia laisvė ir kiek erdvės pabėgiojimui…

net smėlio pilis beveik tokias kaip auksiniam Baltijos pajūry pavyko statyt.

Taip mums pliaže bedūkstant atėjo Medos pietų miego metas, o migdyt vaiką prie jūros – vieni juokai, ošimas išsyk užliūliuoja, tad sugalvojom eit pasivaikščioti pajūriu priešinga nei Agadyro centras kryptimi. Gal ramiau ir kriauklės, akmenukai žmonių nenurinkti bus… Deja, netoli tenuėjom. Beeidami jau pamatėm, kad tolumoj vidury pliažo ant plasikinių kėdučių sėdi pora ginkluotų kariškių – turizmo pilcija, pamanėm… Suklydom. Pasirodo kaimynystėje kažkokio šeicho vila, ir kuomet jis viloje, paplūdymys tampa “privačiu – saugomu”… O taip viliojo vaizdai tolumoje, su tolokai nuo kranto įrengtais bangolaužiais, lyg gigantiškais banginiais…

štai ji – šeicho rezidencija…

 Na ką gi, teks mėgautis viešbučio teikiamais įskaičiuotais malonumais ir vandens procedūromis baseine…

o po tokių malonumų galima ir užkąst ir vėl pažaist… mini klube:

Ir taip iki vakarienės: žaisti, maudytis, gerti skanias sultis ir vėl dūkti…

Vakarienei beveik lietuviška burokėlių mišrainė, bet valgyt vien įrankiais neįdomu:

Po vakarienės pasivaikščiojimas iki kambario, varlių, skleidžiančių elektros skydinių garsą, ir cirpiančių cikadų paieškos, vakarinės higienos procedūros ir miegot… Be je varlių vakarais pilnos vejos, o tas jų skleidžiamas garsas jungiasi į bendrą dūzgimą – keistas toks garsas… Medai užmigus, prie stiklo lietuviškų žalių devynerių, jau imam su Mindaugu planuot savarankiškos kelionės maršrutą, nes vienoj vietoj sėdėt jau darosi neramu. Be je, dar kiek apie susidūrimus su vietine fauna ir flora,  beveik kožną vakarą į pievelę po mūsų balkonu atlėkdavo du paukštukai, matyt, gaudyt varlių, tokie lyg ir panašūs į ibius, bet ne visai. Mums taip vis knietėjo juos pagaut fotoobjektyvan, bet vis nepavykdavo (gal jiems jų vadybininkai pozuot uždraudė) ir taip kiekvieną vakarą per visas atostogas… Bet atostogoms įpusėjus nustojom vilties anuos nupaveiksluot , tai tik viliodavomės, kuo arčiau, kad bent apžiūrėt …

Kita diena labai panaši į vakarykščią, tik ėjome ne pasivaikščiot paplūdimiu, o bandėm nukakt į  Agadiro uostą. Deja, vėlokai išsikuitėm, tad uostas jau buvo uždarytas lankytojams, žuvies turgus nebeveikė (nors kvapelis tebebuvo ten), tad teko pasitenkint pasivaikščiojimu po Agadiro turtingųjų rajonėlį apžiūrint apylinkes ir krantines, bei miesto centrą. O rajonėlis tas neįprastas, keistokas: naujai statomas, remontuojamas, visur su apsaugininkais ir durininkais, prieplauka jachtoms, savu švyturiu ir bangolaužiu, bei pirmuosiuose aukštuose įsikūrusiomis “brandinėmis” europinėmis parduotuvėmis. Matėm kaip iš ZAROS parduotuvės cielas kabyklas gatvėmis stumdė ir į viršutinius aukštus kėlė, kur , matyt, vietinių turčių “haremas” namuose apsipirkinėjo (kažin, ar smagu taip šopintis…) . Taip prasivaikščiojom, kol sutemo ir aplankė mintys apie vakarienę (grįžom su taksi, kurie čia palyginus gana pigūs)… O po vakarienės Meda įsidūko su vaikais tiek, kad besirangydama ir beropodama vestibiulio grindimis prasikirto lūpą – ašaros kaip pupos, lūpa, kaip ančiuko Donaldo, dar niekuo dėtas drauges jų mama apibarė…o veiksmas vyko taip:

 Į mus visi, kaip į neprižiūrinčius vaiko sužiuro… žodžiu tikra pirma nesėkmė …

Sekančią dieną po pusryčių vis tik išsiruošiam į pramoninį, vieną didžiausių šios pakrantės uostų – nežinau ar tai tiesa, juk arabai taip mėgsta savas “statistikas”, bet internete visgi išskaičiau, kad tai daugiausiai pasaulyje sardinės eksportuojantis uostas, taip pat garsėja savo citrusų, kobalto, cinko ir magnio eksportu. Tiesą sakant, beesant ten nesinorėjo tuo tikėti, bet kitą dieną apžvelgus uostą nuo senojo miesto sienų (šį miestą 1960- aisiais visiškai sugriovė stiprus žemės drebėjimas, dabar belikę griuvėsiai ir apžvalgos aikštelė ant kalvos) ir išvydus, kaip toli pakrante uostas tęsiasi, ir, kad tai, ką matėm iki tol, buvo tik maža maža jo dalelė , teko patikėti.

Taigi į uostą išsiruošėm su taksi, privažiavus kontrolės punktą, prie pat uosto vartų, apsauga ilgokai kažką su taksistu aiškinasi, patikrina jo dokumentus, kol galų gale mus praleidžia. Net suabejojam ar mums čia būti galima, ar turėsim progą išlipt, pafotografuot, bet paklaustas taksistas paaiškina, kad mums jokių kliūčių nėra, bet jis negalįs mūsų laukti uosto teritorijoje (ko mes ir neprašėm ir neplanavom ) ir turįs apsisukti ir grįžti, iš kur atvažiavęs. Atlėgo… Kol neišlipom iš taksi, nes tik išlipus prislėgė karštis ir smarvė (tvaiku to jau nepavadinsi). Smirda žuvies perdirbimo cechai, nuotekos po žaliavų apdirbimo, tvarkomi ištraukti krantan laivukai ir didesni laivai, čia pat sumesti tinklai pilni smulkių žuviokių ir krabų… Čia pat sėdintis žvejai darinėjantys dienos laimikį ir smirdančius žuvų vidurius paliekantys kačių puotai. Iš uosto išvažiuojantys labai linksmai margi sunkvežimiai, pilni lede atšaldytos žuvies, išplatina tą “kvapelį” kiek plačiau… Bet prie kvapo neilgtrukus priprantam, deja, prie karščio taip priprast nepavyksta… Gerai, kad bent Meda palaimingai parpia savo naujam, patogiam (ypač šiems kraštams) vežime…

 

Šiek tiek daugiau vaizdų iš uosto galima rasti čia

Pasivaikščiojimas buvo vaisingas pagautais vaizdais, kvapais, emocijomis, atspalviais, potyriais – vertėjo, kad ir kaip pradžioj buvo sunku ir nemalonu…

Likusi dienos dalis (kaip ir sekanti beveik visa diena) prie vandenyno, maloniose saulės voniose, planuojant mūsų savarankiškus ekskursinius maršrutus…

Nors čia lyg ir gražu… jauku… šilta… bet jau norisi kelt sparnus apžiūrėt tikrojo Maroko… Neveltui daug kur rašoma, kad Agadyras pati tinkamiausia vieta startuoti  Maroko pažinimui, nes Agadyras (po žemės drebėjimo) atstatytas visiškai naujas, modernus kurortas, be istorinių vietų, ir labai nedaug ką bendro teturintis su tikrąja Maroko kultūra.

viskas, ką matėm čia iki šiol vyte veja mus tolimesnėn kelionėn…

į naujus išgyvenimus, pažinimus…

tik trumpa atokvėpio ir susikaupimo valandėlė (visgi poilsiui po sunkių darbų lavinos, šis kurortas pritaikytas puikiai)… ir mes startuojam…

Taigi spalio šeštosios rytą, iš vakaro sutarę su Novaturo gidu, laukiam savo užsakytos nuomojamos mašinos. Mūsų reikalavimai mašinai lyg ir niekuo neįpatingi, bet autonuomai tai pasirodo sunkiai įgyvendinama … Vietoje devintai ryto žadėto Peugeot 207, su kondicionieriumi ir jei pavyktų (bet tik jei pavyktų) su vaikiška autokėdute, atvažiuoja pusantros valandos vėliau peugeot 206, be kondicionieriaus, bet užtad su autokėdute (nesvarbu, kad ji nudrengta iki negalėjimo ir bent vieną sezoną “poilsiavus” kažkur lauke). Autonuomos darbuotojui niekaip nesuvokiama, kam mums tas kondicionierius, gi spalio mėnuo už lango, karščių nėr, gali atsidaryt, kad ir visus keturis langus… Apie skersvėjus ir jų žalą vietiniai turbūt nė negirdėję, juolab tokiam mažam vaikiukui… Galų gale mums pasiūloma didesnė (ir žinoma brangesnė) Toyota Corola, bet ši su kondicionieriumi… Kol viskas suderinama iki galo (sužymimas kuro likutis, kėbulo defektai ir t.t.) ateina 13.30. Čia prasideda sekantis mūsų pragaro ratukas: vakar puikiausiai aptarnavęs mūsų kortelę bankomatas, čiandien niekaip nenori jos priimti. Sėdam į auto ir lekiam iki centro, juk ten turėtų būt bankomatų ir ne vienas (didžiausia bėda, kad tai nedarbo diena ir bankų kasos šiandien nedirba)… Deja ir centre bankomatai “atsisako” mūsų kortelę aptarnaut. Apima, beveik, panika, kad galbūt kažkas mūsų kortelę tiesiog ištuštino. Parlekiam į viešbutį, kad prisėst prie interneto ir pasitikrint sąskaitos likutį – laimei bent čia viskas tvarkoj… Tad dar kartelį pabandom rast “gerą bankomatą” ir sužinom, kad kitas bankomatas yra viešbutyje Ibero Star šalia mūsų viešbučio, už kokių poros šimtų metrų… Taigi per patį karštį, neturėdami nė šešėliuko pasislėpt, lekiam visi trys iki kito bankomato… Ir pagaliau, nors ne iš pirmo karto, BINGO – mes galim pasiimti savo pinigus iš savo kortelės… Iš Agadyro pajudam šiek tiek po 16 val.  Nors šios dienos planuotas maršrutas buvo vienas tolimesnių… teks kai ko atsisakyt, o kai ką tik aplėkt. Išvažiuojant iš Agadyro Essaouiros kryptimi, kur kelias driekiasi vandenyno pakrante, iš aukščiau apžiūrim didžiulį Agadyro uostą, jis tikrai diiiidelis… Sekanti įdomi vieta 18 km už Agadyro, serfingistų rojaus kampelis Taghazoute. Kažkada buvęs mažas berberų žvejų kaimelis, suklestėjęs J. Morisono hipiškų kelionių po Europą ir Afriką metu. Čia, kaip ir Essaouirra’oj, vis dar gyvai jaučiama hipiška dvasia. Nemažai pavadinimų (tokių kaip Banana Village, Paradise Valley)  , užrašų ant pastatų mena spalvingus septynesdešimtuosius, tiesa sakant Tarazūt’as (taip turėtume pavadinimą tarti) ir dabar spalvingas ir margas gyvenantis savo ritmu su savom tradicijom, gerokai kitaip nei didžioji dalis Maroko…

Visas miestelis išsidėstęs ant šlaito, tad sunku ir nupasakot, koks svajingas jausmas apima žiūrint į jaukius viešbutėlius, kurių langai atsimerkia tiesiai į vandenyną, o sienos leidžiasi į pačias bangų keteras…

o tolumoje, už mūsų nugarų Agadyro pakrantės…

Bet labiausiai Lietuvio širdį džiuginanti vieta, miestelio centre kavinė – restaurantas pavadinimu “LABAS”… Pradžioj pamanėm, kad gal koks LT išeivis šitam rojaus kampelį “užsikabino” ir taip sveikindamasis tautiečių “ieško”, o gal kas blondinę lietuvaitę čion “parsitekino” ir jos širdies ilgesiui / liūdesiui numalšint restaurantą atidarė… Deja, tikrosios tiesos paieškoms laiko neturėjom, dėl gaišaties su autonuoma… Bet tiesa toks padaras, kaip koks melas, ilgai maiše neprislėpsi, ima ir pati švieson išlenda  - mūsų giliai nuostabai, jau grįžę Lietuvon sužinojom, kad Marokiečiai irgi turi žodį LABAS, kas bendriausia forma reiškia:”sveiki, kaip laikotės? (how are you?)”. Vansi, labas ir Afrikoj LABAS… (beje gana hipiškas kavinės pavadinimo konceptas).

Toliau mūsų kelionės maršrutas kyla kiek aukščiau atlaso pakraščiu (mūsų lengvas pasiruošimas rytojaus kalnų serpantinams… bet dar laaabai laaaabai lengvas…). Sekantis didesnis pagal žemėlapį atsekamas taškas Tamri. Beje toliau ne mažą kelionės dalį teko važiuot paskui dar vienus turistus – kažkoks spontaniškas ir keistas bendrumo jausmas:

Tokie tipiniai šio kelionės etapo vaizdai per auto langą:

asiliukas pasmetęs… šėšėlį

Taigi Tamri nemažas miestelis šiek tiek tolėliau nuo vandenyno pakrantės, įsikūręs kalnų slėnyje, ant upės Tamri krantų juosiantis gana didelę bananų plantaciją. Šiam smėlėtam, kalnuotam peizaže tai gana išsiskiriantis vaizdinys… Tamri garsėja kaip paukščių ir bananų rojus, mat čia galima stebėti keletą itin retų rūšių paukščių… paukščiams mes, deja, laiko neturėjom… Pakeliui tik kameron nugula keletas įdomių, deja prastokos kokybės, filmuotų vaizdelių.

Sekantis taškas Tamanar, deja, taip pat pravažiuojamas paskubomis, nes mus gena mitis, kad susivėlinsim į Essaouira, o ten tikrai yra ką pamatyt, ir jau dabar darosi liūdnoka, kad laiko mums akivaizdžiai stigs… Pakeliui fotokameron nusėda keletas filmuotų miestelio vaizdų, kurie, be je, jau nebestebina, primena bet kurį arabišką miestelį įdienojus: kavinėse sėdi vyrai rūkantys šišą, grupelėmis stoviniuoja kelkraščiuose ir prie parduotuvėlių, kai tuo tarpu šaligatviais skuba moterys vedinos vaikais, gatvėse ir aikštelėse lūkuriuoja pakinkyti asiliukai…

 Kiek labiau akį patraukė aikštelėse stovintys žyyydri mersedesai – taxi… Jų pilna ir miestelių gatvėse…

 Po gero pusvalandžio pravažiuojam dar vieną miestą, Smimou (grynai arabiška maniera sumontuoti Smimou vaizdai iš You Tube’o ).

Deja, ir šį pralekiam su vėjeliu, nes sekantis miestas mūsų kelyje Essaouira – šiandieninės mūsų kelionės tikslas (aišku, gerai būtų ir be nesklandumų grįšt viešbutin )…

Margas nuotaikingas Marokietiškas sunkvežimis išlydi mus iš Smimou.

Dar po valandos mes jau Essaouiroje. Taigi Essaouira, miestas garsėjantis savo istorija ir senaja architektūra: mišinys Portugalų fortų ir arabiškų statinių. Iki Maroko nepriklausomybės, Essaouira buvo vadinama Mogadoru, kas reiškia- maža tvirtovė (XVIIIa.). Romantiškasis Essaouiros miestas sienomis padalintas į tris dalis: Medina, Mellah ir kasbah. Miestas Išlaikęs hipišką dvasią, kuomet buvo pamėgta Jimi Hendrix ir Bob Marley poilsio vieta. 6-tame dešimtmetyje Essaouira pagarsėjo kaip Maroko hipių sostinė. Šiandien tai jaunimo kurortas, traukiantis banglenčių ir burlenčių sporto mėgėjus ir vadinamas “Afrikos vėjo miestu”.

Susirandam parkingą ir lekiam į mediną… Deja, laiko turim ne perdaugiausiai, o ir atkakom iki čia beveik valanda vėliau nei planavom išvažiuodami (nieko keisto, juk reikia apsiprast su čionykščiu vairavimo būdu… o tai neleidžia lėkt lyg autostrada Kaunas – Klaipėda)… Medina mus pasitinka aukštai Portugalų statytais didingais vartais, už kurių jaukiuose žaliuojančiuose kiemeliuose įsukūrę mažos ramios kavinaitės. Medinos sienos nukabinėtos arabiškais, o kai kur ir hipiškais, ar net moderniais motyvais apipintais kilimais (o jie čia tikrai originalūs ir įspūdingi):

Apskritai medinoje daug hipišką prieskonį turinčių dirbinių, odinių karoliukais ir monetomis išdabintų rankinių, drabužių, diržų, suvenyrų… O mane labiausiai suviliojo ištisos eilės prekyviečių nukrautų… karoliukais (auksarankių rojus, nes karoliukų pasirinkimas didžiulis, o kainos retsykiais net juokingos – grįžtant lagaminas pasunkėjo net keliais kg šio mano “grobio” dėka ).

 

Deja, laiko spaudžiami, spėjam tik pasivaikščioti ir pafotografuoti medinoje, o juk Essaouiroje yra tiek daug, ką verta pamatyti (raminamės viltimi dar kada nors, gal ūgtelėjus mažiausiai keliautojai, čia sugrįžti…).

Štai dar keletas godžiai užfiksuotų medinos vaizdų:

prieskonių ir buities prekių krautuvėlė:

vietinės Mergaitės kalbinančios išsišiepusią ir dėmesio stoka nesiskundžiančią Medą:

Štai ir pati patenkintoji turistė, prie Išlikusios medinoje forto sienos:

medinos labirintai:

Prieš kelionę atgal dar užeinam štai tokion “Wok Wok” kavinukėn pavalgyti :

maistas greit paruošiamas ir tikrai labai skanus, o padavėjos dar ir su Meda pažaidė, kol išsirinkom lauktuvinius suvenyrus (labai jau fysni stalo padėkliukai už akių užkliuvo )… Pavalgę ir kiek atsipūtę nuo lėkimo, vėl sėdam į savo auto… ir tęsiam savo kelionę atgal link Agadyro…

Grįžti vistik teko su tamsa… Šiek tiek nejauku, bet gerai tai, kad nei manęs, nei Mindaugo neėmė miegas (būt buvę dar sunkiau)… Pravažiuojant atgalios pro Tamri, mus sustabdo policija ir įsitikinę, kad mes turistai, palinki gero kelio… belikus vos keliems kilometrams iki Agadyro apima atsipalaidavimas… ir miego išvaikymui stabtelnam prie vandenyno pakrantės pasigrožėt dangumi – žvaigžių kiekis ir ryškumas stulbinantis, net juodo lietuviško rugpjūčio naktį retai, kada matai tiek žvaigždžių… Sugrįžt spėjam net iki vakarienės…O po to, kol Meda “tvarko kambarį”

planuojam rytojaus kelionę… Trauksim labiau į pietus…

Kitą rytą pabudę kiek anksčiau papusryčiaujam, susirenkam daikčiukus ir kupini ryžto, bei geros nuotaikos išjudam į kelią. Šiandien ketinam pasiekti Tafraoute ir Tiznitą, tai apie 320 km, iš kurių apie 170 km kalnų serpantinais … Pirmiausia į pietryčius link Tafraoute’o , tada vakarų kryptimi link vandenyno pakratėje įsikūrusio Tiznito ir lengviausia dalis, pakrantės magistraliniu keliu Agadyro link (šitą atkarpą galim įveikt ir sutemus, svarbu neužstrigt su tamsa kalnuose)… Išvažiuojant iš “turistinio” Agadyro kiek nustembam, jog tikrasis Agadyras gana didelis miestas, tad pervažiuot jį ir dar prisišliejusius priemiesčius šiek tiek užtrunkam…

Išvažiuojant iš miesto matyti labai daug gigantiškų šiltnamių, lyg ir kas gi čia tokio nuostabaus, pagalvotum, jei ne tas menkutis faktas, kad čia Afrika :) , o Agadyre vyrauja jūrinis subtropinis klimatas (šilta ir drėgna visus metus) …

O kitas dėmesį patraukiantis ir toli gražu ne malonus reiškinys (be je būdingas visiems kol kas mūsų aplankytiems arabiškiems kraštams, bet čia išsikerojęs ypatingai), tai priemiesčių polietileninių maišelių “plantacijos” (paskutinėje nuotraukoje matyti ištisas laukas nuklotas neyrančių polietileninių maišelių “kilimu”), su kuriomis, gyventojų manymu, “turėtų susitvarkyti pati gamta”… Tad šiūkšlės nerenkamos, neperdirbamos, neutilizuojamos ir t.t. Dar gerą dešimį kilometrų už miesto gali matyt laukuose vėjo plaikstomas, tarsi, nieko nejaudinančias “nekaltutes šiūkšleles”… Liūdna

Taigi, už Agadyro prasideda mūsų kelias į kalnus…

pradžia, beje, visai neatrodė nerimą kelsianti… ir paskaitinėję savo varganą kelionės gidą Eye witness travel guides – MAROCCO (Kaune labai sudėtinga gauti gerą kelionės gidą, Mishelin gido taip ir neradom čia, o Vilniun važiuot pirkt nebeliko laiko ), bei patyrinėję Maroko žemėlapį nė nenujautėm kokiais keliukais teks važiuot… ir per kiek laiko numatytus atstumus įveiksim – siurprizas pritrenkė … Bet… apdovanojo neįtikėtinais vaizdais:

Pakeliui… netoli Ait – Baha…

Kerintis vaizdas, vandens telkinys kalnuose, svilinančiame karštyje, o telkinio viduryje užsemtos palmės…

Važiuojame toliau ir vis aukščiau į kalnus. Kartais, regis, ranka pasiekiamas atstumas ištįsta trigubai kol išvinguriuoja visų kalnų šlaitais:

nusprendžiam kur nors stabtelėti nusifotografuoti… Deja, tai ne taip paprasta: negali žinot, kas tavęs laukia už kito vingio , o tų vingių laaaabai daug, ir vietomis, rodos, siaurame kelyje būtų sunku prasilenti su kitu automobiliu… taigi šiaip taip randame platesnę kelio vietą ir išlipm prasimankštinti, nusifotografuoti… kalnuose karštis svilinantis… o vaizdai užburiantys…

Mindaugui už nugaros kaip tik ir matosi kelias, kuriuo atvažiavome. Plotis dviems automobiliams su pliaukštelėjimu veidrodėliais, 90 laipsnių ir daugiau posūkiai kas 10-20 metrų, kelkraščių beveik nėra, kaip ir atitvarų, o šalia kelio kelių dešimčių, kai kur šimtų metrų skardžiai… Beje teko pervažiuot ir tokį kelią, kurio abejose pusėse prarajos ir kelkraščių nėra …

keletas vaizdelių, galbūt, padėsiančių perteikt tokio keliavimo nuotaiką (sorry, už prastą kokybę, filmavau su fotoaparatu …)

Taigi, ir vaizdeliai tai paliudija, kad ši atkarpa buvo gerulis ekstrymas 30 km /h greičiu… Pats Mindaugas prasitarė, kad ir Italijos kalnų serpantinais, ar Napoliono kalnan važiavusio, mūsų vairuotojo delnai taip neprakaitavo…

Na bet kai tik kalnų serpantinų ”trąsai” baigiantis peizažas sušvelnėjo, apstojo prakaituot rankos ir pasiutiškai daužytis širdis, akis pradžiugino nerealiai atrodantis vaizdinys:

Iš pradžių tai atrodė taip nerealiai, kaip iš kokio fantastikos filmo, tik kai pamatėm Maroko vėliavom paženklintą nuvažiavimą nuo pagrindinio kelio, supratom, kad tai lankytinas objektas ir galėsime jį apžiūrėti iš arčiau.

 

Privažiavus pamatėm įrengtą parkingo aikštę, buvo kiek nejauku, kad ji tuščia, bet visgi nutarėm eiti apsidairyt… Mūsų laukė ilgas kopimas laiptais aukštyn – nepabūgom, o kopdami dar prasilenkėm su vietiniu senoliuku, kuris maloniais pasisveikino sava kalba ir nuskubėjo žemyn… Užlipę laiptais radom kultūringą iškabą su įėjimo kainininku keliomis kalbomis ir vyruką renkantį tą įėjimo mokestį – susimokėjom ir nuėjom dairytis aplink. Gražu… Pastatai ant šios kalvos išlikę labai autentiški, įdomūs savo architektūra ir statybos technologijom, bei puošybos elementais:

Pasivaikščiojus terasomis ir labirintais, mus pasitinka jauna, gan gerai angliškai kalbanti, arabė moteris ir pasiūlo užeiti vidun. Sutankame. Pradžioje nežinojom, kas čia yra – tikėjomės muziejaus, juolab, kad matėm atstatymui renkamų lėšų urnas. Administratorė pasiūlė mums vizitinę kortelę , pažvelgę į kurią aiktelėjom iš nuostabos – tai Tizougane Kasbah svečių namai (deja puslapyje http://www.tizourgane-kasbah.com/ angliškoji versija veikia su trikdžiais, tad gali tekt pasinaudoti google automatiškai išversta puslapio versija  štai čia)…

Viduje neįtikėtinai jauku, švaru ir tvarkinga… Apima liūdesys, kad nesam pasiruošę likti čia nakvynės, o būtų taip smagu sutikt čia saulėlydį ir pasitikti naują dieną kalnuose… Belieka tikėtis, jog kada nors čia sugrįšim (kaip ir į daugelį stebuklingų Maroko vietų), o dabar … grožėtis ir fotografuoti…

kaip ir visur arabiškuose kraštuose, net tolimiausiam užkampyje, be civilizacijos nepalieka palydovinė TV …

Mūsų laukia dar ilgas kelias…

Mums išvažiuojant aikštelėn atvažiuoja dar vienas automobilis su turistais, sprendžiant iš jų nuostabos, tokio vaizdinio jie taip pat nesitikėjo, O mes su šia vieta atsisveikinam (tikimės iki kitų susitikimų) ir tęsiam savo kelionę į Tafraoutą.

Pakeliui dar keletas intriguojančių vaizdų. Sunku pasakyt ar tai kalnų upės vaga ar tiesiog nuošliaužų padarinys, bet atrodo įspūdingai:

Artėjant link Tafraouto vis dažniau pamatom sodybas ar gyvenvietes:

Kol pagaliau išvystam visur taip aprašytus minimalistinių formų, ochros atspalvių su basltais apvadais Tafraouto pastatus, jaukiau įkurdintus Antiatlaso slėnio apsupty:

Sakoma, kad vakarop, saulei leidžiantis, visas slėnis nusidažo rožiniais ir purpuriniais atspalviais, kaip ir tas porą savaičių vasarį, kuomet sužydi migdolai, miestelis paskęsta jų rožiniuose debesyse (šito, deja, pamatyt dar neteko…).

Miestelin įvažiuojam gerokai vakarėjant, tad tikimės bet vakarinį spalvų virsmą pamatyt, o dabar laiko spaudžiami lekiam į vietinį turgų ieškot garsiųjų (kokybiškų) prieskonių… Ir randam, tiek, kad net išsirinkt sunku… o ypač Medai …

 

Dar kiek pašmyrinėjam po turgelį, pasivaikščiojam miestelio pagrindinėm gatvelėm, deja, čia nėra ypatingai gražu, o juo labiau švaru, net išdžiūvusi kalnų upė šiuo metu “plukdo” krūvas žydrų polietilenių maišelių ir kitokių šiūkšlių… Kuo miestelis didesnis, tuo ir tarša, čia savaime suprantama, didesnė… Deja, nespėjus atsigrožėti rausvėjančiu slėniu ir pastatais, tenka skubėti iki automobilio – mažajai turistei nutiko “pampersinė nelaimė” . Dienai visai baiginėjantis pasiskubinam išvažiuot į Tiznitą, juk vėl nelabai žinom, koks kelias mūsų laukia…

Kelias toliau gana geras ir nebetoks įtemptas ar pavojingas, tad galima kiek atsipūst ir grožėtis vaizdais už lango… O vėjo jėgainių gausa už lango, kažkodėl primena wild wild WEST 

Taip bevažiuojant nus užklumpa saulėlydis… Velniškai gražus jis kalnuose…

Gal ir gerai, kad nepasiekėm Tiznito su šviesa, būtume nepamatę stebuklingo “rožinio virsmo”…

Toliau mūsų tamsioji ir nefotografuota kelionės dalis… Tiesiog gan greit pasiekėm Tiznitą, o nuo jo pasukom į šiaurę agadiro link, čia jau pagrindiniu, autostrados tipo keliu ir vakarienei jau bovom viešbutyje… Po vakarienės nusprendėm permąstyt savo rytojaus planuojamą kelionės maršrutą, nes trys dienos ant ratų tokiam mažam spirgiukui kaip Meda visgi per daug (šiandien jau buvo irzloka vakare). Teko atsisakyti anksčiau planuotos kelionės į Taroudannt’ą ir pasitenkint daug trumpesniu maršrutu: Agadyras – Oulma – Imouzzer-des-Ida-Outanane – ir kitu keliu atgal į Agadyrą.

Rytą atsikėlę papusryčiaujam ir iškeliaujam. Važiuojam Imouzzer’o miestelio, kurio apylinkės gasėja bitininkyste, pavasariniais kriokliais (kurių vietos, deja, neradom), upės slėniu ir nuostabiais pavasario peizažais, kai pražįsta migdolai… Kadangi dabar ruduo, migdolų žydėjimo nėr ko ir tikėtis (jie žydi vasario mėnesį – dar ankstoka), bet galvoje sukirba mintis, jog net nežinom, kaip atrodo tas pasakiškas migdolų medis… Kiek pavažiavus kyla klausimas apskritai, kokie gi medžiai čia kalnuose auga? Mindaugas nutaria patyrinėti gyvai, tsakant, akis į akį… Juolab, kad pakelėse vis matydavom medžius aplipusius oranžinėm ir juodom uogytėm – o gal ten ir yra migdolai … Nulėkęs iki artimiausių medžių (su užduotim parnešt apžiūrai uogyčių) Mindaugas pargrįžta pasiutusiai kikendamas. Pasirodo juodos uogytės visai ne uogytės: viskas paaiškėja prisiminus tokius vaizdus:

Tai štai, medžiai tie yra Argano medžiai ir jų vaisiai - uogos būna oranžinės spavos (ir gan vertingos, kaip ir iš jų gaunamas aliejus), o vat tas juodas “uogytes” ant medžių palieka ten laipiojančios, ėdančios ir besituštinančios ožkos … Tokia juokinga gamtos pažinimo pamoka… Beje migdolų taip ir neatradom, teko grįžus gilintis į internetą …

Kadangi man ši kelionė patapo itin ekstremalia tai papasakosiu savo “didijį nuotykį” , taip pat su šiokia tokia gamtos pažinimo pamoka. Tradiciškai iš visų kelionių parvežu mamai “plenciukų” (vietinių augalų, daigų / “sodinukų”), tai ir iš Maroko norėjosi kažką pasivežt, na ir susiviliojau kalnuose augančiais kaktusais.

 Apsiginklavau Medos sauskelnėm vietoj pirštinių ir patraukiau skint mažo kaktuso ūgliuko. Ne taip lengva tai padaryt, kaip atrodė, bet galų gale pavyko… Nulaužiau, išbėgo “baltas pienas”, bet aš gi su apsauga, pamaniau, nieko ypatingo ir parlėkiau mašinon… Bevažiuojant toliau mūsų kelias pasuko šalia upės:

labai gražiomis prieigomis… Tai nusprendėm išlipt apsižvalgyt…

O apsižvalgę nusprendėm, kad gana saugu čia ir šiek tiek pabraidžioti (o tiksliau Meda išsizyzė pasiteškent vandenuku – akyla apsauga šalia):

Labai graži vieta, net nesitiki, kad tai tas pats Marokas…

Po pasibraidžiojimo grįžom automobilin… Viena nemaloni smulkmena: Medai lipant iš vandenuko, ji slystelėjo ir kriauklytės šukė šiek tiek sužeidė paduką (iki vestuvių žinoma užgis, bet gal visgi derėjo būt atsargesniems …). O įsėdus mašinon prasidedėjo “mano didžiojo nuotykio” tęsinys - ėmė baisingai degti veidas… Pradžioj dar iškenčiamai, bet jau neramu, ėmiau galvot apie nudegimą saulėje, kad galbūt prie vandens taip nutiko, gal ten saulė labiau kimba į mūsų neapsaugotus kūnus, bet kodėl tada Medai ir Mi daugui nieko??? Dar sunerimau dėl paties upės vendens, nes aš ten prausiausi veidą, bet gi vėl, niekam apart manęs nieko nedegina… o deginimas stiprėja, oda smarkiai nuraudus, o nosies galas darosi tiesiog violetinis – reikia kažko imtis… Nusiprausiau veidą geriamu vandeniu – palengvėjimas gan menkas, tada prisiminiau Medos Sudokremą nuo iššutimų ir išsitepiau veidą juo… Kas vyksta už automobilio lango jau nebe taip įdomu, skausmas ir nerimas neleidžia džiaugtis kelione. Bet kremas odą šiek tiek ramina… jau galiu ir pasijuokt iš vaizdelio ant galinės sėdynės, kur sėdžiu aš kaip koks baltas vaiduoklis … Ir tada kažkaip dirstelėjus sau po kojomis pamatau Medos pampersan susuktą kaktuso ūglį… ar nebus jis mano kančių priežastimi??? Kaip tik tuo metu Mindaugas išlipęs lauk apžiūrinėja uolienas… Na ir sumaniau, pasitept neskaudamą mažą plotelį odos to kaktuso sultimis (iš anksto sakau – beprotė…). Pradžioj nieko, bet ir dzin, nes veido oda žymiai rimsta, tai ir neradus priežasties ne tragedija… Bet tą lopinėlį vis pačiupinėju, o neapčiuopus perglostau visą skruostą, tada tik randu… ir po kokių gerų 15 minučių degte užsidegė testinis lopinėlis … vargeli, vėl visas ‘malonumas’ iš naujo, gerai, kad plotas ne toks didelis, nors nuo čiupinėjimo ir žymiai didesnis nei tepiau … “Plenciukas” lekia iš automobilio lauk su pagreičiu… O viso to pasekoje iš šios kelionės nebeparsivežiau jokio augalėlio (supykau, matyt, ant jų) ir nenufotografavau didžiosios dalies šiandienos kelionės… Moralas paprastas  svetimam krašte reik būt dešimt kart atidesniam ir atsargesniam, jei nenori, kad marmūzė būt raudona ir skaudama (o būna ir blogiau) …

Tai štai, o kol aš ilsėjausi po kremų kaukėmis ant galinės sėdynės mes pravažiavome keletą neįtikėtinai vaizdingų vietų, vienoj iš jų, paupyje apaugusiam palmėmis ir visokia vešlia augalija, tarp apleistų betoninių statinių griaučių pasijutau, kaip multike apie Mauglį apleistajame mieste, akis jau praktiškai tikėjosi kur nors pamatyt dramblius, kol smegeninė nepargražino manęs marokan . O kita įdomi vieta, taip pat visiškai prie upės, net nežinau kaip tiksliai tai apibūdint, bet tai buvo važiavimas “po uolomis” kur srauni upė išgraužus uolose savo vagą. Ten uolų sienose lyg medžio rievės matomi kalnų klodai – gražu ir šiek tiek šiurpina… Deja, net ir internete neradau adekvačių šių vietų vaizdų… Tad įdėsiu tai, ką šią dieną nufotografavo Mindaugas:

Gražus ir įdomus buvo šios dienos maršrutas ir net laiko kai ką apžiūrėt iš arčiau būt pakakę, jei ne ta kaktusinė nelaimė… Net Imouzzer’o krioklių vietos neradom dėl tos sumaišties, kažkur paskutinę rodyklę pražioplinom… Tad grįžom vakarop viešbutin nusikalč, bet gerai pamokyti … o kai veido jau nedegina, tai gana juokinga ta mano istorija, iš šono žiūrint …

Grįžtam kambarin, persirengiam, pasiruošiam vakarienei… po vakarienės, kol automobilis dar mūsų (ryt rytą atvažiuos pasiimt), nuvažiuojam prie senojo Agadyro kasbaho (tvirtovės, kuri 1960 m. vasario 29 d. sugriuvo smarkaus žemės drebėjimo metu, tuomet žuvo ~15 tūkst. žmonių, tad tvirtovės nutarta nebeatstatinėti, o kalvos papėdėje imtas kurti naujutėlaitis Agadyro kurortas), kad pasižiūrėt iš viršaus į naktinį Agadyrą:

deja, fotografuojant be štatyvo, vaizdas laaabai išplaukęs…

Paskutinę likusią dienelę tik poilsiaujam ir pramogaujam. Gerą pusdienį bendravom su naujai pažįstamais iš Vokietijos (nors Vokietijoje juos laiko rusais, o iš tikrųjų jie kilę iš Kazachstano … globalizacija), o su jų dukra Aleksandra Meda susidraugavo ypatingai, net vakarieniaut dėl to teko eit visiems kartu… Na, nemalonesnis momentas, kad Meda užsikrėtė spalinėm kirmėlėm, o tėvai skundėsi, kad paskutiniu metu Aleksandra irgi kiek nerami,matyt, mergytę ta bėda jau atostogaujant kankino… Niekis, gršžom ir pagijom, gaila, tik kad kažkur praganėm naujų pažįstamų koordinates, nebėr kaip nuotraukom pasikeist, o ir apie Aleksandros sveikatą pasiteiraut …

Taigi, paskutinei poilsio dienelei prabėgus susikraunam lagaminus, o su lauktuvėm tai padaryti ne taip jau paprasta… Ir kitą rytą (laimei visai ne ankstyvą) pamojuojam atsisveikindami Agadyrui ir išjudam oro uosto link…

Akys dar godžiai geria vaizdus iš kitapus lango, o lūpos nori tart pasižadėjimą BŪTINAI ČIA SUGRĮŽTI… Juk Marokas toks didelis, margas, įvairus ir intriguojantis… IKI…

Pilnas atostogų fotoreportažas čia.

Skrydis namo be jokių nesklandumų, o Lietuva pasitiko mus vėsoka dulksna ir debesuotu dangum… Šaltoka…