Kelionių BLOG’is

Na ši mūs kelionė, tiesiog, –  geros atostogos, nes keliauti daugiau, nuvykus viešbutin, kaip ir neteko, bet pailsėjom labai gerai… Taigi bendrais bruožais bandysiu nupasakot tokių mūsų atostogų pliusus ir minusus…

Poilsiautojų grupelė:

Mindaugas,

Meda,

Aušra,

Gražina,

Kajetonas.

Tai turėjo būt pavasario atostogos su seneliais, išnaudojant tą progą, kad kol kas Medai atostogos kaip ir ne kainuoja. Grįžus iš Egipto po poros dienų bus Medos II-asis gimtadienis, vansi, nemokamų skrydžių katiniškos dienos baigsis … Nors senelius Meda visgi kažkodėl per atstumą prisileido, net ir atostogoms baigiantis  – papaikinta panelytė… teks pasikalbėt…

Taigi 2008 03 19 (per Juozines) išsiruošėm atostogauti, o už lango, kaip tik naktį prieš išvažiuojant pasnigo už visą žiemą, pusnys ligi kelių … Smagu, ypač kai žinai, kad po keleto valandėlių sėdėsi saulės atokaitoj prie jūros… Daugiau nesklandumų išvykstant lyg ir nebuvo, o gal jau pripratom… Tik orouoste pirm sykį susidūrėm su tokia griežta rankinio bagažo patikra, kad net teko atsukti ir ragauti buteliukų su Medos gėrimu turinį… Tokia šiandienos realija, laimei, supratingos darbuotojos moterys visgi Medos gėrimus mums atidavė. Pats skrydis lyg ir niekuo neypatingas, tik atskridus vėl teko nusivilt lietuvaičiais turistais, kuriems mama su vaiku ant rankų, toli gražu ne rodiklis užleisti sėdimą vietą autobuse, tad po trumpos, bet gan sudėtingos distancijos nuo lėktuvo iki Hurgados oro uosto (man teko Medą stovinčią laikyt važiuojančiame autobuse gan tvankiam karštyje) vaikiuką supykino, į ką kelios bendrakeleivės dar teikėsi pabambėt – supratingumo nuuuuulis (by tik mano sėdimajai saugu ir patogu…). Oro uoste teko bėgt apsipraust atsigaivint ir persirengt… Gerai, kad bent didžiąją dalį tolimesnės kelionės iki viešbučio važiavom mikriuku tik mes penkiese, tad nesusispaudus ir reikalui esant gali drąsiai prašyt sustoti (bet tai dar nereiškia 100 proc., kad į prašymą bus atsižvelgta dabar pat ). Tačiau šią kelio dalį, beveik visą, Meda pramiegojo… Šiaip tai smagių vaizdų pakeliui matėme, net intriguojančių, buvo dar mintis išsinuomavus auto pavažinėt aplink, bet nepavyko… tiek jau to…

Štai ir mūsų viešbutis HOTEL TULIP (įvairiais vietinių skaičiavimais 200-250 km nuo Hurgados, aš suskaičiavau netoli 300 km, bet dar vis ieškau tikslesnės info ).

Privažiavę viešbutį ganėtinai nustembom dėl stipraus vėjo, vėliau net ir labai džiaugėmės juo ir jo lengvai prognozuojama “dienotvarke” (mat vėjas visad kildavo paryčiais ir pūsdavo iki vakarienės, kas prie tokių temperatūrų 37-43 C vienintelė atgaiva, o vakarieniaujant nurimdavo ir galėjom jaukiai vakarot lauke). Dėl kambarių, deja, kaip visada buvo noras nulupt daugiau, nes “standartiniai” kambariai būtinai visiškai viešbučio pakraštyje, o mums pasiūlytas kažkodėl su dviem atskirom lovom ir lovyte Medai (o Meda tuo metu dar naktį atkeliaudavo ir pas mus lovon, tai iš tokios būt ir iškritus…). Teko susikeist kambariais su seneliais ir persinešt Medos lovytę… Šiaip viskas lyg ir o.k., nieko ypatingo, bet nesmagu tai, kad mūsiškos turizmo agentūros tokie pat plėšikai, neginantys jokių mūsų interesų… Juk tikrai buvo galima be papildomo mokesčio surast abu kambarius su dvigulėm lovom, juoba, kad viešbutis nebuvo sausakimšas… Bet gal čia ir mes agentūras išlepinam, nereikalaudami to, kas mums priklausytų (bet apie tai vėliau)… Taigi įsikūrėm, kiek pailsėjom ir išėjom pasivaikščiot po viešbučio teritoriją. Pagrindiniai valgiai didžiąjame restorane, padalintame į dvi salytes, hole arba lauko terasoje, vakarienės metu čia pat ant scenos “gyva” muzika ar renginukai. Jauku, malonu, neperspausta… Maistas gal kiek vienodokas, bet ne super gurmanui kaip aš – gerai. Lauke du dideli baseinai, vienas su pašildytu jūros vandeniu (net iki 34 C, bet kai lauke 44, tai vanduo net vėsokas atrodo ) ir čiuožyklom, čia Meda daugiausiai ir mirko, ir plaukt su sparniukais pramoko… Ir nedidukas varlinukas, deja, ne toks šiltas, kaip su jūros vandeniu (28 C, tad prie tokių lauko temperatūrų net šaltas atrodo ). Vėsesniojo baseino viduryje bariukas (čia pateikiami priešpiečiai) gan maloni galimybė paplūduriuot ir parelaksuot. Šalia pagrindinio restorano vaikų mini klubas su daug supynių čiuožynių ir dideliu batutu (deja, atostogoms baigiantis viskas buvo smarkiai nuniokota išpaikintų italiūkščių berniokų – teko anuos ir paauklėt ), kuris be je labai pravertė Medai tobulinant lygsvaros laikymo įgūdžius, grįžo paūgėjus mergiotė . Šiek tiek toliau už  mini klubo SPA ir sporto salė, bei amfiteatrinė terasa vakarinėms animatorių programoms. Tiesa, dar Medai labai patiko vakarienės metu galimybė šokti ant scenos ir po to animatorių pravedama vaikų diskoteka, dar kokius pusę metų dainuodavo ir šokdavo ”kas yra, kas yra, kas yra” (čia ji taip vaikišką itališką dainelę sau išsivertė ). Žodžiu, apsižiūrėję įvertinom, kad Medai čia bus tikras rojus, o ir mums poilsis ne prošal… Viešbutis ruošėsi vakarienei, paplūdimyje buvo ruošiama enografinė berberų vakarienė su šokiais ir laužais (už papildomą mokestį žinoma ), bet mums po kelionės norėjosi ramybės. Tad užteko tik pasifotografuot tarp ruošiamo vakaro dekoracijų:

 

 Po “fotosesijos tarp paklodžių” susiruošiame vakarieniauti, kaip ir sakiau maistas nėra kažkoks labai ypatingas, bet desertai, ypač su medumi… verti keleto nuodėmių išsyk … Mums gerai tai, kad vakarienės metu galim atsipūsti, kol Meda su vaikais dūksta prie scenos laukdama minidiskotekos…

Meda “rampų šviesoje”, aktorė tragikomikė .

Po vakarienės dar kiek pasėdim balkone, vakarai čia šilti ir gaivūs… malonu suvokt, kad gali sėdėt terasoje vien su naktinukais, kai namuose tuo metu dar šlabdriba …

Sekanti diena įprastai prasideda pusryčiais.

Medai spec. blyniukas – meškiukas…

o po pusryčių saulės vonios ir maudynės baseine:

O ypatinga ši diena tapo dėl Medos pažinties su Metju …

Tai buvo geriausias šių atostogų Medos draugas… praktiškai kurortinis romanas. Keisčiausia, kad abu jau kalbantys vaikiukai ir daug maž suvokiantys,  kad kalba skirtingai (skirtingomis kalbomis, Metju ir jo tėveliai iš Prancūzijos) problemų iš to apskritai nedarė ir puikiai sutarė tiek tarpusavyje tiek su abiejų “pusių” tėvais …

Per Medos pietų miegą nusprendėm pasivaikščioti pajūriu, Su vežimėliu tai ne taip lengva, ir dėl smėlio, ir dėl suakmenėjusių koralinių darinių, bet visgi laaabai įdomu ir gražu (aišku, tolėliau už viešbučio daug kas skendi šiūkšlėse, su kuriomis turėtų “susitvarkyt pati gamta”… apmaudu)

O po piet tokia pati kasdieninė rutina, vadinama POILSIU

Vakarinis Medos atsidūkimas su vaikais:

Smagu, kad čia jiems nei kalbos, nei amžiaus barjerų nebuvo…

Štai ir dar viena atostogų dienelė praėjo…

Sekančią dieną daugiau laiko leidom pajūry:

Nors smėlis čia ir ne toks baltas, kaip mūsų Nidoje, bet jis smulkus ir gana švarus, net “varvinamas” smėlio pilis statyt pavyko. Bėda tik tame, kad atoslūgio metu jūra atsitraukia gana staigiai ir gan toli ir pilys be vandens lieka apleistos…

Beje vandeniui atslūgus gan smalsu pabraidžioti tarp jūros žvaigždžių traukiančių gilyn paskui atoslūgį ir “kempiniukų” (čia Meda taip įvardijo jūros kempines), bet jaukiau ir saugiau su nardymo batais. Taip atėjus Medos pokaičio metui išsiruošiam pasivaikšąioti viešbučio molu (jei taip galima pavadinti tiltą nuo kranto besitęsiantį kokius 1,5 km iki pat rifo krašto) – įdomi, smagi, saugi pramoga. Pamatėm daug įdomių žuvų net ir nenardydami.

vaizdas nuo vidurio tilto link viešbučio ir į kitą pusę:

tie juodi lopinėliai – jūros žvaigždės

tolumoje kito, statomo viešbučio “molas”:

Po trumpo pokaituko Meda – gelbėtoja vėl skuba į baseiną:

O pavakary nuskubėjom link savo kambario, nes jau ne pirmas vakaras bandėm pagaut saulėlydį virš dykumos kalvų ir vis pavėluodavom, šį syk pavyko… Beje tuo metu netgi džiaugėmės, kad mūsų korpusas kraštinis teritorijoje ir mes galime tokį vaizdą matyt

Ir tokoje saulėlydžio šviesoje, net šalia viešbučio plytinčios statybos atrodė egzotiškai… Nors apskritai apie statybas arabiškuose kraštuose galėtų būti atskira tema – ten tai jau tikrai tikima, kad darbas ne vilkas, miškan nepabėgs … ir ne todėk, kad miškų nėra …

O saulei visai užgesus

Einam vakarieniaut, pašokt ir miegoti…

Kita diena prasidėjo kaip ir visos, tik per Medos pietų miegelį nusprendėm su Mindaugu pakrante nueit iki gretimo statomo viešbučio molo… Tik šiek tiek neįvertinom paros laiko ir saulės aktyvumo santykio, nes tai buvo per patį vidurdienį, tai šiek tiek ir strioko turėjom … Bet gerai tai, kad statybose beesantys šunys irgi saulės vengdami šėšėliuose slėpėsi, mūsų negąsdino (kartais net nustembi, kad tokios avantiūros taip paprasyai baigiasi… ir kada mes surimtėsim…)

Taigi kelionės pradžia smagi, pirmiausia užėjom į krabų paplūdymį, gražių gyvių prifotografavom:;

krabų teritorija:

ir mes joje

tolumoje mūsų tikslas – tiltas

arčiau vandens štai tokių krabų “gyvenvietė”

šiek tiek nusikalę, pasirankioję koralų ir kriauklyčių pasiekėm tiltą… Bet apie kelią atgal jau buvo neramu galvot… Dar prie viso to, nuėjus kokius 30 metrų tiltu sugebėjau pamest šlepetę, kuri per tilto lentų tarpą įkrito vandenin. Toj vietoj visiškai negilu, bet šokt nuo tilto nesinori… Riteris Mindauga pasiryžta aukodamas savo šlepetes, jomis apsiavęs brist iki mano šlepetės. Tad tenka grįžt iki tilto pradžios ir brist… net man stovint ant tilto buvo baisoka, bet VALIO!!! – Šlepetė išgelbėta ir Mindaugui saugiai pavyko užsiropšti ant tilto, tad neprireikė bristi atgal…

Vaizdas nuo tilto buvo kur kas gražesnis nei prie mūs viešbučio, o ir gyvūnija įvairesnė. Čia mums netgi pavyko pamatyt rają ir nedidukę mureną.

Kempiniuko broliai:

raja:

rifo properša:

murena:

Deja kelionė atgal buvo tokia sunki, kad momentais net keikėmės, jog taip sugalvojom: buvo baisingai karšta, beveik nurimo vėjas, o dar prasidėjus potvyniui smėlis pasidarė klampus… Šiaip ne taip parsikrapštę į viešbutį išsyk šokom baseinam atsigaivint…

Po maudynių, kiek atsigavę, nebedrįsom gulinėt įsauly, tad nusivedėm Medą į vaikų klubą:

koks puikus daiktas Medai pasirodė batutas, dar ilgai juo kliedėjo…

Dar pasidžiaugiam vakarine saule

Pavakarieniaujam ir atostogos lieka dar dienele trumpesnės…

O kitą rytą vestibiulyje mūsų jau laukia vėlykiniai zuikučiai:

Ir pirmoji “ekskursija” su Tezturu į kažkokį paplūdimį nardyti, laimei ten pat vyko ir Metju su tėvais:

Pirmieji nesklandumai buvo, dėl to, kad gidų transportas vėlavo, po to mikriukas buvo beveik sausakimšas ir mums su vežimėliu vos vos pavyko įsispraust, tada sužinojom, kad “garsusis paplūdimys” viso labo už kelių km nuo mūsų viešbučio, beveik kito viešbučio teritorijoje, keletas metrų nuo pagrindinio kelio… Atitvertas bambukinėm tvorom, bet riukšme ir dulkėse, bent smėlis baltas, kaip Nidoje… Gido (beje arabo)pažadai ganėtinai skyrėsi nuo realybės, bet niekur nebedingsi… Gal tik kitu sykiu nebūsi toks naivus… Na ką gi Mindaugas su Kajetonu išplaukė panardyt aplink rifą, o mes su Meda, jos naujuoju draugu likom mėgautis baltu smėliu… Gaila tik, kad žmonių ten kaip skruzdėlyne… Bet tiek jau to, juk tai “garsi” nardymo vieta . Vyrams parplaukus mūsų instruktorius labai intensyviai ėmėsi įkalbinėt plaukt ir mane… visgi atsisakiau, tik po visko, kai jis dar norėjo papildomai nuplėšt už plaukmenis, kaukes, vamzdelius ir t.t., supratom, kodėl jis taip atkakliai stengėsi įtikint plaukt ir mane… Na bet čia jau lazda buvo perlenkta, tad nieko daugiau nemokėjom. Bet visgi pavėlavom pietų, o išvykoj žadėto maitinimo nebuvo… ( tuo tarpu civilizuotos turizmo agentūros, kaip ir TOMAS COOK grąžino Metju tėvams išlaidas už pietus, musiškiams gi net mintis tokia nekiltų ). Žodžiu, pagal kainą ir duotąsias sąlygas tikrai yra plati erdvė kur tobulėti turizmo agentūrai Tez Tur . Na bet vyrams bent jau pavyko pamatyt didžiuosius vėžlius ir lamantinus… bent šiokia tokia satisfakcija…

Grįžus Meda dar padūko su savo naujais draugais:

saldžioji porelė Meda ir Metju

Vakare vėlykinė vakarienė, su programa su sufijų šokiais, deja, buvom nuvargę (o aš dar ir persikaitinau, tad šaltkrėtukas užėjo) ir neilgai tepasidžiaugėm ja…

o štai ir žavių vėlykinių zuikių porelė

 Antros vėlykų dienos rytą daužėm močiutės lipdukais išmargintus kiaušinius… po visko lipdukai atsidūrė ant Meduolės pilvo

Tokia patenkinta margutė:

Deja šį vakar namo išvažiuos Metju su tėveliais… Ta proga pasikeitėm dovanomis, Meju padovanojo Medai plaukiojimo sparniukus, o mes miaukiančią knygą su katyte , mazgiai vis dar linksmi ir nesupranta būsimo išsiskyrimo (nors vėliau Meda dar ilgai klausinėjo, kur Metju ir kada jį vėl sutiksianti… tokia ta pirmoji meilė – draugystė…).

Palinkėjom Metju ir tėveliams gero kelio…

O mūsų atostogos taip pat visai į pabaigą, bet per likusias kelias dieneles Meda su Metju plaukiojimo sparniukais pramoko gana gerai plaukti…

O čia plaukikė jau apsirėdžius Tunisietišku nacionaliniu drabužėliu apšilimui …

Likusios atostogų dienos niekuo ypatingai neišsiskyrė – tiesiog geras poilsis viešbutyje. Tik priešpaskutinę atostogų dieną pasiryžom dar vienai ekskursijai su Tezturu – laivu su stikliniu dugnu paplaukioti aplink rifą…

Pasiruošę naujiems nuotykiams, laukiam gidų… Merfio dėsnių valia tądien jūroje buvo gan didelis bangavimas, bet lyg ir nebuvo kur trauktis… Deja, ne viskas sklandžiai ir pavyko, pirmiausia tai gidai, kaip visad vėlavo, bet tai menkniekis. Laiviokas, kurį įšvydom visiškai neatitiko aprašymų, nors to nelabai ir tikėjomės.

Pakeliui link rifo.

 ”Šį technikos stebuklą” sudarė du stiklo langiukai grindyse, deja, sistema visiškai primityvi, tad esant didokam bangavimui, laiks nuo laiko “langą į rifą” uždengdavo oro burbulas… Suprantama tuomet matydavosi apytiksliai nulis . Prie viso to dar prisidėjo nemenka smarvė, nuo birbinamo laiviūkščio variklio degalų ir Medos nauji vestibiuliarinio aparato brandos pokštai – varkšiukę Medą beveik visą ekskursiją pykino, laimei bendrakeleiviai buvo atlaidūs, o pasiplaukiojimas netruko ilgai… Nors, visgi buvo ir įdomių vaizdų, ypač prie rifo pakraščio, kur jis grimzta gilyn keliasdešimt metrų, mojuodamas didžiulėmis koralų vėduoklėmis (deja nuotraukų iš čia neturim – per daug nesklandumų), bet turbūt visgi ne už tokią kainą …

Na ir galutinai įspūdį apie Tezturą susigadinom išvažiuodami. Mums teko keltis 4 ryto, Tai kaip ir beveik neverta buvo eiti miegot. Medą teko miegančią perkelt vežimėlin, o atvažiavus mikroautobusiukui, paaiškėjo, kad vežimėliui su Meda jame vietos nėra, o ir atskiros vietos vaikui miegoti / sėdėti nenumatyta… Viskas būt kaip ir pusė pypt, jei ta skuba būt dėl nemenko atstumo iki oro uosto ar ankstyvo skrydžio, bet iš tiesų taip daroma buvo dėl taupumo, net negalvojant apie mūsų patogumą. Neskaitant konflikto su gidu ir vairuotoju dėl kondicionieriaus įjungimo, nes kai paprašiau jį įjugti, juk vaikui miegant man ant rankų karšta, buvo atsakyta, kad jis neveikia ir galima atidaryti tik langus. Paprieštaravau – tik to man ir tetruktų, kad skervėjis suplukusį vaiką perpūstų, deja, čia vėlgi mano prašymas, nuomonė, buvo praignoruota, tad saugant Medą nuo skersvėjų teko persėst į mikriuko galą… O čia kita bėda, tvanku ir labai supa, ko pasekoje beveik visą kelią Medą pykino. Buvo momentas, kai tikrai norėjau eit ir išmalt organizatoriams snukius (garbės žodis). Be je pravažiavus Hurgadą kondicionierius staiga, lyg niekur nieko įsijungė – tsakant savaiminis gedimo pasišalinimas (mūsų gerovės ir komforto sąskaita taupomi pinigėliai). Ir tai ne pirmas kartas, nes mes buvom susodinti į vieną mikriuką su turistais iš Maskvos, kurių lėktuvas turėjo išskristi 4 valandom anksčiau nei mūsų – kam rūpi, kad tas 4 valandas mums su vaiku teks slankioti oro uosto prieigose, nes kol nepaskelbtas skrydis, oro uosto laukimo salėn nieks mūsų nesiteikia įleisti (nors stovint ilgiausioje eilėje niekas nieko nesiteikė pasakyt, tezturo gidas išgaravo… laimei oro uosto darbuotojai pasitaikė supratingi ir mums nebeteko antrą kartą stovėt tokioj ilgoj eilėj.)… Pavargom, suirzom iki negalėjimo… Pagaliau registracija… Žinoma, teko pasistumdyt eilėse, bet lyg ir viskas pusiau su bėda, toliau didžiulių nesklandumų išvengėm… “Duty Free” nusipirkom suvenyrų ir lauktuvių ir Ate…

Gaila, kad atostogų pabaigai mums teko tas šaukštas deguto… Bet vistiek Egiptan grįžt traukia… net ir į Marsa Alamą…

Daugiau šių atostogų nuotraukų rasite čia.